Kokias stintas mums dovanoja užteršta Baltija?

Agurkais kvepiantis, sidabru žvilgantis jų laimikis – turbūt gardžiausias žiemos sezono valgis, tiesiogine žodžio prasme verčiantis aplaižyti pirštus.

Deguto į šių gurmaniškų žuvelių statinę įmaišo tik kalbos apie užterštą Baltijos jūrą.

„Stinta yra blogiausia, kas gali patekti į skrandį. Baltija – labiausiai užteršta jūra pasaulyje, o žuvys viską ryja, lyg kempinės sugeria teršalus iš aplinkos. Jei jas valgome, teršalai kaupiasi ir mūsų organizme. Todėl stintos tinka tik laukams tręšti“,- prie agurkais kvepiančio žuvų prekystalio išsirikiavusius palangiškius pamokė vidutinio amžiaus vyriškis.

Pirkėjai pakraipė galvas, bet iš eilės nė vienas nepasišalino – puikiai pažįstamas agurkų kvapas ir mintys apie skanią vakarienę neleido patikėti tuo, ką išgirdo.

Valgyti negalima išmesti. Kur dėti kablelį, jei kalbame apie stintas? Kokios stintos patenka ant mūsų stalo? Aiškinosi portalas lrytas.lt.

„Mitas, neva stintos sukaupia teršalų, atsiranda dėl to, kad šios žuvys didžiąją gyvenimo dalį praleidžia Baltijos jūroje, kuri nėra pati švariausia pasaulyje. Tačiau reikėtų vertinti, kas tą užterštumą lemia, kokie teršalai, ar jie kaupiasi organizme ir kokios įtakos turi“ – aiškino Lietuvos jūrų muziejaus vyr. biologas-muziejininkas Remigijus Dailidė.

Žuvys gali būti užterštos tiek organiniais teršalais – dioksinu, tiek neorganiniais – sunkiaisiais metalais.

Pats didžiausias teršalas – dioksinas, itin toksiškas junginys, kuris kaupiasi tiek žuvyse, tiek jas valgančiųjų organizme. Kuo ilgiau gyvena žuvis – tuo didesnis dioksinų kiekis joje susikaupia.

„Stintos, kurios patenka ant mūsų stalo, dažniausiai būna 3-4 metų. Tai jaunos žuvys, kurios dar nebūna sukaupusios didelio dioksinų kiekio. Gal ir kiltų pavojus, jeigu visus metus kasdien valgytume po pusantro kilogramo stintų, bet realiai jų valgymas nekelia jokios grėsmės“, – teigė R. Dailidė, pats mėgstantis pažvejoti ir nebijantis valgyti savo sugautos žuvies.

Daugiausia teršalų, pasak biologo, sukaupia Baltijos atėjūnai grundalai, kurie maitinasi moliuskais, filtruojančiais ir valančiais jūros vandenį. Grundalai tampa menkių grobiu, todėl senesnės, didesnės menkės sukaupia daugiau dioksinų.

„Bet ir tos menkės, kurios patenka ant mūsų stalo, ir sveria 700g – 1,5 kg, būna 3-5 metų amžiaus. Tai jaunos menkės, kurių valgymas nekelia didelio pavojaus“, – patikino R.Dailidė.

Vis tik švedų mokslininkai, pasak jo, rekomenduoja Baltijos menkės valgyti ne dažniau nei du-tris kartus per savaitę.

„Baltijos jūroje tiek teršalų (dioksinų), kad jeigu jai nepadėsime išsivalyti, natūraliai ji pati išsivalys tik per 400 metų“, – deguto į ugnį vėl įpylė Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus.

Tačiau iškart nuramino: stinta, pasak jo, nėra žuvis, kuri sukauptų daug dioksinų. Kur kas daugiau jų sukaupia plėšrios žuvys, mintančios kitomis žuvimis – lašišos, menkės.

„Kuo aukštesnis mitybinis lygis, tuo daugiau dioksinų sukaupia žuvis. Stinta nėra tarp kaupiančiųjų, be to, ji gyvena per trumpai“, – aiškino gamtosaugininkas.

R.Staponkus teigia, kad saikingai vartojant nereikia bijoti ir menkės, tačiau jis patartų visai nevalgyti Baltijoje sužvejotų menkių kepenėlių, nes jose kaupiasi ir sunkieji metalai, ir dioksinai.

Ką apie stintų užterštumą žino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai?

„Kasmet tiriame Baltijos jūroje bei Kuršių mariose sugautas žuvis dėl aplinkos teršalų – dioksinų, organinių chloro pesticidų, sunkiųjų metalų, radionuklidų. Per kelerius metus nenustatyta, kad stintos būtų užterštos aplinkos teršalais“, – patikino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyr. veterinarijos gydytoja- valstybinė veterinarijos inspektorė Janina Kondrotienė. Pasak jos, dioksinu būna užterštos tik riebiosios Baltijos jūros žuvys, jų kepenys, nes dioksinas kaupiasi žuvų riebaluose. Beje, stintos nėra priskiriamos prie riebiųjų žuvų.

„Tiriant Baltijos riebiąsias žuvis – strimeles, šprotus, lašišas – kartais nustatomas padidintas dioksinų kiekis senesnėse, didesnėse žuvyse. Nors tokių žuvų sugaunama tik apie 10 procentų, jų nerekomenduojama valgyti nėščioms moterims, vaikams, senyvo amžiaus žmonėms, ligoniams“, – teigė J.Kondrotienė.

Tačiau pernai ištyrus aštuonis žuvų mėginius, šių teršalų kiekiai nė karto neviršijo didžiausių leistinų koncentracijų.

Specialistė taip pat patikino, kad daugiausiai dioksinų randama menkių kepenyse. Jau nuo 2011 m. uždrausta tiekti žmonių maistui Baltijoje sugautų menkių kepenis. Todėl šiuo metu vartotojai gali įsigyti ne Baltijos menkių, o Atlantinių menkių (Gadus morhua morhua) kepenų produktų.

Šią žiemą stintų sezonas dėl šiltų orų prasidėjo pora savaičių vėliau. Palangoje ir Vilniuje esančių restoranų „Žuvinė“ savininkė Rūta Sakalauskienė teigė, kad šiomis dienomis lankytojai jau kerta žiemos sezono žuveles. Ir nė vienam jų, pasak R.Sakalauskienės, net nekyla įtarimų ar abejonių dėl stintų.

„Dar nė iš vieno negirdėjau, kad stintos būtų netinkamos valgyti“, – teigė ji.

Stintos restoranui perkamos iš Klaipėdos žvejų, į jūrą plaukiančių laivais, ir žvejų, gaudančių žuvį nuo kranto. Beje, iš Latvijos atgabentos stintos, pasak R.Sakalauskienės, būna sužvejotos tralais, todėl jos dažnai būna sumaitotos, ne tokios standžios ir ne taip kvepiančios agurkais.

Kas iš stintų ruošiama restorane? Pats populiariausias patiekalas – paprasčiausiai keptos stintos, paskanintos druska ir pipirais, vos vos apvoliotos miltuose. Traškia plutele ir minkštu vidumi.

„Ir būtinai reikia suvalgyti traškią uodegėlę“, – patarė restoranų savininkė. Prie taip paruoštų stintų, pasak jos, daugiau nieko nereikia – nebent citrinos.

Išskirtinis restorano patiekalas – stintų ikrų blyneliai. O žemaitiškai marinuotų stintų – keptų ir užlietų marinatu su morkomis ir svogūnais – galima ne tik pavalgyti restorane, bet ir parsinešti į namus. Restorane šis užkandis paruošiamas ir sudedamas į stiklainius.

Daugiau stintų suvalgoma Palangoje, ne Vilniuje. „Savaitgaliais populiariausi patiekalai mūsų pajūrio restorane – žuvienė ir keptos stintos. Pajūrio gyventojai žino, kad stintos – sezoninis valgis, gal todėl skuba jų valgyti, kol yra. O Vilniuje kai kurie mano, kad šiandien valgiaraštyje radę stintų, galės jų paragauti kada panorėję“, – teigė R.Sakalauskienė.

Tad iš kur kyla mitai, neva stintos tinka tiktai laukams tręšti? Gali būti, kad juos skatina senų žmonių pasakojimai apie tarpukarį, kai stintos nebuvo populiarus žvejų laimikis. Stintoms skirtų smulkių tinklų žvejai neturėjo, todėl žuvys būdavo sietais gaudomos nuo kranto.

Tuo metu Baltijos jūroje knibždėjo gerokai didesnių ir vertingesnių žuvų, o į sietus patekusiomis stintomis būdavo šeriamos kiaulės arba jomis tręšiami daržai.