Europos karališkųjų šeimų atstovai, įtakingiausių valstybių lyderiai ir vadovai, Japonijos imperatorius su žmona, tenoras Jose Carrerasas, garsioji Ispanijos operos solistė Montserrat Caballe, dainininkė Ala Pugačiova – visus šiuos žmones Č.Černis matė iš arti aptarnaudamas juos įvairiuose priėmimuose.
Šalia Trakų įsikūrusiame poilsio komplekse „IDW Esperanza Resort“, 2015 metais pripažintame sėkmingiausiai veikiančia šalies apgyvendinimo įstaiga, šiuo metu dirbantis padavėjas džiaugėsi, kad pražilę plaukai jo profesijos atstovui yra privalumas, nes tokiu žmogumi kur kas labiau pasitikima.
Intuicija, psichologinė įžvalga ir gebėjimas atspėti tai, apie ką labiausiai svajoja svečias, – be šių savybių Česlavui nebūtų atsivėręs pasaulis, kuriame, be oficialaus diplomatinio protokolo, yra daug paslapčių ir nerašytų taisyklių.
„Pirmąjį įspūdį susidarau per kelias sekundes – žinau, ar galėsiu su nepažįstamu žmogumi bendrauti, ar ne“, – apie savo amatą kalbėjo vienas labiausiai patyrusių sostinės padavėjų Č.Černis, sausio viduryje švęsiantis penkiasdešimtmetį.
Dirbti restorano durininku nepatiko
Baigęs vidurinę mokyklą jis įgijo radioelektronikos mechaniko specialybę, vėliau atliko karinę tarnybą, o grįžęs laikinai įsidarbino drabužininku tuomečiame sostinės „Žirmūnų“ restorane.
1987-aisiais padavėjo darbas Česlavui atrodė beveik nepasiekiama svajonė, nes tais laikais tik per pažįstamus buvo įmanoma gauti darbą restorane.
Bet ir dirbdamas drabužinėje jis nepražuvo. Padėti nusirengti, prisiūti nutrūkusią sagą ar palto kilpą – išmokęs šių gudrybių Č.Černis greitai įgijo svečių pasitikėjimą. Jau tada jis suprato, kad norėdamas gauti daugiau arbatpinigių turi būti kitiems kuo nors naudingas, nes tik maloniai pasijutę žmonės plačiau atveria piniginę.
Česlavas negreit kilo karjeros laiptais. Nesijautė laimingas, kai buvo laikinai paskirtas restorano durininku. Šios pareigos jam neteikė džiaugsmo, nes matydavo daug nepatenkintų veidų.
Prie populiaraus restorano durų susidarydavo eilės. Durininkui nesmagu būdavo ir jų neįleisti, ir tramdyti įkaušusius svečius, kuriuos turėdavo išgrūsti pro duris.
Vaikystėje svajojusiam tapti bažnyčios vargonininku ir baigusiam muzikos mokyklą, Česlavui labiau rūpėjo, kas vyksta antrajame aukšte esančioje restorano salėje, kur koncertuodavo estrados žvaigždės.
„Durininko darbas buvo prasčiausias iš visų, nes kainavo daug nervų“, – prisipažino vyras.
Mokytis – dėl „popieriaus“
Svečių aptarnavimo paslaptis Česlavui vėliau atskleidė vienas padavėjas, tapęs jo mokytoju. Bet to neužteko norint gauti geresnę algą.
Tuo metu galiojo griežti reikalavimai – padavėjams, kaip ir restorane grojantiems muzikantams, reikėjo turėti kokį nors dokumentą, liudijantį tam tikrą išsilavinimą. O Česlavas neturėjo tokio „popieriuko“. Tuo metu restorane jis buvo jauniausias, todėl kolegos nutarė, kad jam būtina mokytis.
Kartą tuometė Prekybos ministerija suorganizavo aptarnavimo kultūrai skirtus kursus, bet niekas nenorėjo jų lankyti, nes dirbti buvo naudingiau nei mokytis. Tačiau Česlavui nebuvo kur trauktis.
„Tu – jaunas, neturi jokio studijų dokumento, eik mokytis“, – jauną padavėją ragino kolegos. Taip Česlavas tapo kvalifikacijos kėlimo kursų klausytoju.
Bet prireikė ne vienų metų, kol jam buvo suteikta penkta, tuo metu aukščiausia, padavėjo kategorija.
Garsenybes matė iš arti
Perėjęs dirbti į „Lietuvos“ viešbutį, tuo metu priklausiusį Maskvos „Inturist“, Č.Černis iš arti pamatė rusų dainininkę A.Pugačiovą, Monako kunigaikštytę Caroline, kuri į Vilnių buvo atvykusi su Monako baletu.
Kunigaikštytė Česlavui paliko neišdildomą įspūdį, nes bendravo itin šiltai.
„Tuo metu mes nebuvome matę Europos karališkųjų šeimų atstovų. Mums tai buvo didis įvykis“, – sakė Česlavas.
Jam nusišypsojo laimė aptarnauti ir gauti autografą iš legendinės roko muzikos dainininkės Bonnie Tyler, atvykusios koncertuoti į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos.
Vilnietis džiaugėsi išmokęs ne vieną užsienio kalbą. Viešbutyje „Lietuva“ galiojo tvarka, kad už kiekvienos kalbos mokėjimą buvo 5 procentais didinama alga, tad Česlavas kibo į studijas.
Bet ir čia jo laukė staigmena – savo gimtosios lenkų kalbos egzamino jis neišlaikė, nes dėstytojas kaip tyčia ėmė jo teirautis lenkiškai kulinarinių dalykų. Česlavas susikirto. Jam reikėjo antrą kartą ruoštis egzaminui.
Ši pamoka nenuėjo veltui. Šiuo metu padavėjas gali susikalbėti su svečiais ne tik gimtąja lenkų kalba, bet ir angliškai, vokiškai, rusiškai.
Česlavui ypač brangi viena nuotrauka, daryta viešbutyje „Lietuva“. Joje įamžintos paties Česlavo ir jo mylimosios Barbaros vestuvės.
Neseniai 25-ąjį santuokos jubiliejų šventęs vyras dėkojo žmonai: „Lenkiu galvą prieš Barbarą, kuri kilusi iš išsilavinusios ir griežtą auklėjimą pripažįstančios šeimos, tad kantriai ir mane mokė, kaip reikia elgtis.“
Žmona neatakuodavo skambučiais
Mokėjimas daug ko neprisiminti – dar vienas padavėjo amato privalumas. Česlavas neslėpė, kad jo darbe anksčiau būdavo daug pagundų – sukiodavosi geidulingos gražuolės, po įspūdingų vaišių jis grįždavo namo tik paryčiais.
Nuolatinių svečių jis nebeklausdavo, kaip laikosi žmona ir vaikai, nes kitą kartą pamatęs tą patį svečią su nauja dama stengdavosi likti korektiškas, tarsi praradęs atmintį.
Kartais Česlavas imdavo pavydėti savo bendradarbiams, kurių žmonos atakuodavo telefono skambučiais. Barbara niekada neskambindavo Česlavui į darbą ir nesiteiraudavo, kada grįš namo.
Kai vieną sykį jis apie tai užsiminė, Barbara ramiai paaiškino – jei vyras norės būti neištikimas, nė viena žmona negalės jo sulaikyti.
Darbe – ir nuotykiai, ir juokai
Padavėjo pareigos Česlavui padėjo labiau pažinti ir Lietuvos vadovus.
Dirbdamas „Draugystės“ viešbutyje vyras iš arčiau susipažino su buvusiu šalies vadovu Algirdu Brazausku. Česlavas dirbo tą vakarą, kai A.Brazausko 65 metų jubiliejus buvo švenčiamas Prezidentūroje.
Vėliau Česlavas dirbo ir viešbutyje „Šarūnas“, kurį įrengė garsus krepšininkas Šarūnas Marčiulionis.
Namie Česlavas turi didelį asmeninį archyvą, kuriame saugo nuotraukas su žymiais žmonėmis. Vilnietis yra įsiamžinęs su Vilniuje viešėjusiu lenkų kilmės įtakingu JAV politologu, sociologu, visuomenės veikėju Zbigniewu Brzezinskiu. Č.Černis džiaugėsi, kad galėjo su juo bendrauti gimtąja lenkų kalba.
Kartais Česlavui atrodydavo, kad jis dirba ne padavėju, o ruošiasi skrydžiui lėktuvu. Kai Vilniuje viešėjo viena įtakingiausių pasaulio moterų – 66-oji JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice, sostinės restorane „Forum Palace“, kur vyko jos spaudos konferencija, buvo taikomi išskirtiniai saugumo reikalavimai.
Padavėjai net buvo tikrinami metalo detektoriumi. Eidamas į restorano patalpas Č.Černis jautėsi lyg būtų atsidūręs oro uoste, kur tikrinami lėktuvo keleiviai.
Namie padavėjas saugo ir valgiaraščius, ką įvairiomis iškilmingomis progomis valgė garbingi svečiai.
Kai 1998 metais vyko prezidento Valdo Adamkaus inauguracija, į ją buvo pakviesta daug išeivijos atstovų. Iškilmingai vakarienei buvo paruošta ir bulvių košės su dešrelėmis.
Daugelis svečių gyrė bulvių košę ir padavėjo Česlavo ne vienas užjūrio svečias klausė: „Ar dar turite košės?“ Kai vienas išeivis pridūrė: „Valgykite, čia jums ne „Uncle Ben’s“ padažas“, salėjo nugriaudėjo juokas, nes tuo metu Lietuvoje šis padažas buvo ypač reklamuojamas.
Operos solistę išvadavo iš kėdės gniaužtų
Kartais nutikdavo ir nenumatytų dalykų, dėl kurių padavėją išpildavo šaltas prakaitas.
Iki šiol Česlavas negali pamiršti, kaip Ispanijos dainininkė M.Caballe pakliuvo į spąstus Prezidentūroje.
Apkūni operos solistė sėsdamasi neišsiteko ant kėdės ir klubais įsirėmė į ranktūrius. Tada Česlavui buvo paskirta atsakinga užduotis.
„Esi prie meno – baigei B.Dvariono muzikos mokyklą, todėl stovėk netoliese ir stebėk. Jei M.Caballe norės atsistoti ir negalės išsivaduoti iš ranktūrių, galantiškai prieik jai už nugaros ir patraukt kėdę žemyn“, – toks buvo duotas nurodymas padavėjui.
Tą vakarą Česlavas labai jaudinosi, jį pylė prakaitas. Vos solistė pajudėdavo, jis tuoj pat žengdavo žingsnį į priekį. Kai operos primadona ketino sakyti tostą ir pamažu kėlėsi nuo kėdės, jai pavyko išsivaduoti iš ranktūrių gniaužtų.
Bet kai visi pavalgė, atsitiko tai, dėl ko labiausiai nerimavo vakaro organizatoriai. Garsi solistė džiaugėsi skaniu maistu ir atsipalaidavo, jos kūnas sudribo, todėl keldamasi nuo kėdės ji niekaip negalėjo iš jos išsivaduoti. Tada Česlavas jai ir padėjo, laimė, niekas to nepastebėjo.
Labiausiai vertina ne apdovanojimus, o „ačiū“
Prieš septynerius metus įsidarbinęs prabangiame poilsio komplekse „IDW Esperanza Resort“ Č.Černis čia taip pat sutiko daug įdomių žmonių.
Tai – vienas populiariausių restoranų, į kurį užsuka Lietuvoje įsikūrę užsienio šalių ambasadoriai, verslininkai, garsūs krepšininkai, atlikėjai, pramogų pasaulio atstovai.
Ketvirtis amžiaus, kurį padavėjas praleido aptarnaudamas svečius, jam buvo ištisa gyvenimo mokykla. Česlavo akyse ne kartą keitėsi restoranų interjeras, indų bei taurių dizainas, bet stalo serviravimo tvarka liko beveik tokia pat.
Net pažadintas iš miego vyras pasakytų, kad kairėje pusėje turi būti padėta šakutė, dešinėje – peilis, o valgant spagečius šaukštas turi būti iš kairės.
Jei pastebi, kad žmogus nevaldo vienos rankos, reikia ir į tai atsižvelgti.
Česlavas įsitikinęs, kad be pašaukimo nė vienas žmogus negalėtų tapti geru padavėju, nes šio amato sėkmė – meilė ir pagarba žmonėms.
„Padavėjas turi būti geras psichologas. Jei per kelias sekundes nerandi ryšio, jei žmonės ima erzinti, padavėju nebūsi, reikia keisti darbą“, – pasakojo ne vieną pasaulio garsenybę aptarnavęs vilnietis Č.Černis.
Už savo darbą gavęs ne vieną apdovanojimą, labiausiai padavėjas vertina ne garbės raštus, o nuoširdžiai ištartą „ačiū“.
