Pradėkime nuo to, ar tikrai jums to reikia. Kadangi kolekcininko aistra yra viena pavojingiausių pasaulyje. Yra tekę skaityti detektyvinių romanų, kur piktadariai nugalabydavo gerus žmones dėl retų pašto ženklų, ypač unikalių drugelių, o yra visa kriminalinė serija, kurioje absoliučiai visi nusikaltimai sukasi vien apie vyną. Sakykime, tai tik audringos autorių vaizduotės vaisius ir kristi nuo pamišusio kolekcininko kulkos jums neteks.
Tačiau yra ir kitas pavojingas kolekcionavimo aspektas. Kai pradedi naujo eksponato savo rinkiniui ilgėtis labiau, nei tau iš tikrųjų to reikia. Ne todėl, kad baisiai trokštum paragauti būtent to vyno, bet vien todėl, kad būtent jo trūksta šio gamintojo vertikalei (suprask, visiems padorių derlių buteliams) ar atitinkamo derliaus horizontalei (skirtingų gamintojų, tačiau tos pačios apeliacijos ir tų pačių metų). Ir tada toks kolekcininkas ima džiūti ir nykti, kol į seniai parinktą garbingą vietą pagaliau pastato trūkstamą egzempliorių.
Tokia aistra skaudžiai kerta per laisvalaikį, nervus, o svarbiausia – per piniginę. Dažnas rinkėjas net bijo pamanyti, kiek piniginių ženklų guli jo rūsyje apmūsojusių butelių pavidalu. Nes pagalvojęs aptiks ten skystą jachtą, mūriuką kur nors Viduržemio jūros pakrantėje ar pagaliau visai padoriai sukomplektuotą limuziną.
Jeigu esate tvirtos psichikos ir blaivaus proto žmogus, sakykime, šie pavojai negresia. Tada lieka praktiniai klausimai – kur įsirengti savo šventovę.
Patirtis rodo, kad kuo toliau ji nuo namų, tuo geriau. Jau vien dėl tos priežastis, kad ranka pasiekiamas rūsys yra labai viliojantis dalykas draugams ir ilgiems pasisėdėjimams. Tarsi buvo suplanuota tik santūri degustacija prie žvakių, lėtai ir svariai diskutuojant apie operą ir impresionizmą, o kažkodėl jau vidurnaktis, buteliai voliojasi tušti, draugai šypsosi pamėlynavusiais dantimis, o rūsio savininkas vienomis puskojinėmis leidžiasi į rūselį jau devinto egzemplioriaus.
Žinoma, jeigu rūsys kur nors labai toli, kad ir sodyboje, visuomet kamuos nerimas, kad jį kas nors gali išplėšti. Nieko nėra apmaudžiau, kaip važiuoti iš anksto čepsint kokiu 1989 m. bordo iš kairiojo kranto, o atvažiavus rasti liūdnai vėjyje plevėsuojančias rūsio duris nuskelta spyna.
O viduje – daug pragertų butelių ir nevikria plėšiko ranka ant popieriaus pakeverzotas degustacines pastabas: „Pone, jūsų Ronos vynai neblogi, tik rūgštoki, už Burgundiją ryškiai permokėjote, o Barolas dar visiškai negeriamas. Sugrįšime po penkerių metų, kai pribręs.“
Vietoj rūsio ar kambario, kuriame ir temperatūra turi būti nuolatinė – apie 14 laipsnių Celsijaus, ir drėgnumas ne per menkas, kitaip kamščiai buteliuose ims džiūti, galima tiesiog nusipirkti šaldytuvą. Ir jį pasistatyti svetainėje kaip pagrindinį baldą. Prie jo būtų vedami svečiai, jiems pasakojamos legendos apie lentynose sugulusius stebuklus, kaip vieną butelį teko gelbėti iš gaisro, o kitą – nugvelbti iš pačios panosės istoriniame aukcione, žodžiu, žmonės visaip kaip nuobodžiai varomi į neviltį, kad kuo greičiau išeitų.
Renkantis tokį šaldytuvą geriau vengti jo permatomomis šviesaus stiklo durimis, nes vynui saulės šviesa yra tas pat kaip velniui – šermukšnis. Su ta sąlyga, kad nuo šermukšnio velnias ima gesti ir gižti. Tokie vitrininiai šaldytuvai reikalingi tik restoranams, kad klientai matytų, ką gi Dievas šį kartą pasiuntė prie karštųjų ir šaltųjų užkandžių.
Kitas būtinas atributas – turimų vynų katalogas. Žinoma, viską galima laikyti galvoje, bet tai įmanoma tik turint fenomenaliai gerą atmintį arba fenomenaliai trumpą kolekcijos sarašą. Kaip kad vienas mano draugas, kuris tarsi jau ir patalpą savo name parinko, tarsi ir savo paskyrą susikūrė interneto svetainėje „CellarTracker“, tačiau vis neprisiruošia jos užpildyti.
Mat nusiperka keletą butelių savo kolekcijai inauguruoti ir vis juos išgeria per savaitgalį su žmona. Taip ir nesuspėjęs nei į paskyrą įtraukti, nei degustacinių pastabų užsirašyti.
Tiesa, dabar tikrai nebereikia šių katalogų pačiam plunksna užrašinėti į storą kontorinę knygą. Ir net su „Excel“ nebereikia vargti kompiuteryje. Apstu patogių programėlių, kuriomis tik nufotografavai vyno etiketę, tik parašei savo nuomonę, o po to programa pati viską surikiuoja į bendrą kolekciją. Ja gali dalytis virtualiai su panašaus laisvalaikio mėgėjais ar džiaugtis pats vienas, it nusipirkęs van Gogho originalą.
Kokias programas rekomenduočiau? Ogi pabandykite patys. Geriausiai su etikečių atpažinimu susitvarko „Delectable“. Geriausiai degustacijas su kolekcijomis integruoja „CellarTracker“, geriausiai analogiško vyno kainų ieško „WineSearcher“, o geriausiai viską po truputį bando padaryti „Vivino“ ir „WineSecretary“.
Ir šitaip pasiruošus lieka vienintelis, pats mažiausias ir simboliškiausias žingsnis – nusipirkti vyno. O kaip tai padaryti interneto aukcionuose ar iš savo privataus someljė, jau esu rašęs, todėl paskaitykite šio žurnalo ankstesnius numerius ir pasidalykite su manimi savo kolekcijomis. Ačiū.
