Jubiliejaus proga Riedelių šeima, kuri rikiuojasi tarp turtingiausiųjų Austrijoje, pirmą kartą į savo valdas nutarė įsileisti žurnalistus.
Bemaž 40 žiniasklaidos atstovų iš viso pasaulio tris dienas keliavo iš Čekijos per Vokietiją į Austriją. Šios šalys yra glaudžiai susijusios su Riedelių šeimos istorija bei veikla.
Maximilianas autobusu keliavo kartu ir lyg koks Markizas Karabasas iš pasakos „Batuotas katinas“ rodė savo valdas, kurių pradžia buvo Čekijos regione Bohemijoje, nuo senų laikų garsėjančioje stiklapūčiais.
Būtent šiame regione, vidury gūdžių miškų Jizeros kalnuose, 1756-aisiais Leopoldas Riedelis pastatė pirmą stiklo krosnį.
Čia buvo geriausios sąlygos – daug miško, kuris užtikrino, kad krosnims užteks malkų, vandens ir kvarcinio smėlio, būtinų stiklo gamybai.
Maximilianas domisi šeimos praeitimi. Artėjant įmonės 260 metų jubiliejui jis paprašė Čekijos istoriko Petro Novy surasti kuo daugiau istorinių dokumentų, susijusių su jo šeimos praeitimi.
„Noriu, kad mano sūnus Franzas Josephas žinotų ne tiktai tai, kas buvo ir ką sukūrė jo senelis, prosenelis, bet ir proprosenelis.
Be praeities nebus ateities. Mano tėvas neturėjo laiko tuo domėtis, todėl dabar tuo užsiimu aš“, – pradėdamas pažintį Čekijoje kalbėjo M.Riedelis.
Šioje šalyje Riedelių šeima sėkmingą verslą kūrė iki 1945-ųjų. Tų metų spalio 16 dieną tuometės Čekoslovakijos nacionalinio administravimo ministerija nacionalizavo visą „Riedel“ kompanijos turtą, kuris pagal dabartinį kursą buvo įvertintas maždaug 300 milijonų Čekijos kronų (per 11 milijonų eurų).
„Mūsų šeima buvo viena stipriausių stiklo gamintojų Europoje. Vienu kirčiu mano prosenelis prarado viską. Prie savo vilos Potočnos miestelyje jis buvo užkasęs labai vertingą monetų kolekciją, kurią planavo parduoti išvykęs į užsienį.
Tačiau ją surado ir išsikasė rusų kareiviai, o prosenelis buvo išvežtas į darbo stovyklą“, – pasakojo Maximilianas.
Jo seneliui Clausui po karo pavyko grįžti į Austriją, kur jis norėjo susitikti su Danieliu Swarovski. Clausas neturėjo nieko: nei dokumentų, nei pinigų. Jo likimas buvo Swarovski rankose.
„Ponas Danielis buvo aklas. Jis palietė mano senelio veidą ir ištarė: „Tu esi Riedelis, Clausas Riedelis. Tavo prosenelis Josefas buvo mano mokytojas. Dabar atėjo mano eilė tau padėti.
Žinau, tavo tėvas Rusijoje, kažin ar iš jos grįš. Nuo šiol tu esi mano trečias sūnus.“ Swarovski pasirūpino, kad mano senelis gautų dokumentus ir išsiuntė jį į Insbruko universitetą Austrijoje mokytis chemijos“, – šeimos istoriją prisiminė Maximilianas.
Atrodytų, suprantama, kad po mokslų Clausas turėjo pradėti dirbti savo globėjo kompanijoje, tačiau viskas susiklostė kitaip. Danielis padovanojo jam reikiamą sumą pinigų, kad galėtų pradėti savo stiklo verslą.
Buvo vienintelė sąlyga: Riedelio verslas negalėjo konkuruoti su Swarovski šeimos veikla.
Kai atvykome į Kufšteiną, viduramžių miestą Austrijoje, prigludusį prie Vokietijos sienos, Maximilianas akimirką susimąstė ir pakiliai ištarė: „Juk šiais metais turime dar vieną progą švęsti: sukanka 60 metų, kai mano senelis Clausas pradėjo „Riedel“ imperijos atgimimą. Tai įvyko Kufšteine.
Apie 1950-uosius žmonės ėmė atsitiesti po karo negandų, gyvenimo kokybė kilo ir jie norėjo geresnių daiktų. Mano senelis buvo pasirengęs jiems padėti.“
Būtent Clausas buvo tas žmogus, kuris sumanė, sukūrė ir pasiūlė taures pagal vynuogių rūšis. Jis pirmasis sumąstė, kad vyno taurė turi būti tulpės formos. Ne veltui jis buvo gavęs Stiklo Profesoriaus pravardę.
Per vieną vakarienių Maximilianas pasirūpino, kad restorane žurnalistams vynas būtų patiektas naujausios linijos, ypač lengvose ir elegantiškose „Superleggero“ taurėse.
„Aš tikriausiai labai panašus į savo senelį. Eidamas į restoraną jis nešdavosi savo taures. Amerikoje jį pastebėjo garsiausias to meto vyndarys Robertas Mondavi, laikytas tikrų tikriausia legenda.
Jis pasiteiravo, kodėl svečias turi kitokias taures nei kiti restorano lankytojai.
Senelis pasiūlė iš jų paragauti vyno. Po vakarienės R.Mondavi pametė galvą dėl naujoviškų taurių. Tai buvo „Riedel“ sėkmės garantas Amerikoje“, – įsitikinęs Maximilianas.
Specialiai „Pinot Noir“ vynui sukurta C.Riedelio taurė dėl itin vertinamo dizaino stovi nuolatinėje ekspozicijoje Moderniojo meno muziejuje Niujorke.
Žurnalistai iš tolimiausių pasaulio kampelių taip pat be galo pamėgo „Superleggero“. Kufšteino fabrike taures pučia burna, kaip ir „Sommerlier“ linijos taures bei vyno ąsočius, vadinamuosius dekanterius.
Tradiciškai sakytume: rankų darbo taurės, bet tai – burnos darbas. Tai moka tik apie dvidešimt meistrų.
Jokioje pasaulio mokykloje šio amato nemoko, todėl pas Riedelius meistrai dirba po dvidešimt–trisdešimt metų. Iš tėvų mokosi sūnūs. Stiklapūčio mokslas čia užtrunka 6–8 mėnesius.
Per dieną Kufšteino stiklo krosnyje išlydoma apie 1,8 tonos stiklo. Tuo metu kompanijai priklausančiuose dviejuose fabrikuose Vokietijoje – po 28 ir 60 tonų, bet čia taures gamina vieni moderniausių automatų pasaulyje.
Įdomiausia stebėti, kaip du meistrai per porą minučių iš skysto stiklo išpučia ir išsuka gyvatės formos ąsotį „Mamba“. Jo dizainą, kaip ir visų kitų įmantriausių formų tokių gaminių, sukūrė Maximilianas.
Jei vienas meistrų suserga arba dėl kitos priežasties neateina į darbą, pamainos jam nėra, nes poroje dirbančių meistrų judesiai atidirbti iki smulkiausių detalių.
Vienas kitą jie supranta iš žvilgsnių ir rankos judesių. Juk stiklapūtis kalbėti negali – jo burna užimta rimtesniu darbu.
Visais laikais Riedelių šeimos vyrai daug keliaudavo. Maximilianas dabar daugiau laiko praleidžia namuose: „Mano sūnui Francui – tik dešimt mėnesių. Aš noriu pamatyti, kaip jis žengs pirmuosius žingsnius, pradės kalbėti. Tikiu, kad tai įvyks greitai – jo mama, mano gražuolė žmona Rosana, kasdien tris kartus jam ruošia valgyti.
Manimi ji taip nesirūpina. (Šypsosi.) Tiesą sakant, man patinka keliauti, patinka bendrauti, bet aš jau nemažai mačiau. Mano tėvas mane ir seserį Laetizią anksti išleido keliauti vienus.
Vasarą mes praleisdavome stovykloje Kanadoje – jis sakydavo, kad svetimose šalyse vaikams geriau mokytis užsienio kalbų, įgyti savarankiškumo“, – prisimena Maximilianas.
G.Riedelis pasitikėjo sūnumi ne tik paauglystėje. Kai Maximilianui buvo 23-eji, jis išvyko į Šiaurės Ameriką ir tapo „Riedel“ kompanijos viceprezidentu.
Jaunuolis tikrai atsakingai įniko į darbą, nes per dešimt metų keturis kartus padidino „Riedel“ apyvartą anapus Atlanto.
Tačiau jam rūpi ne tik pardavimas. Jis – labai kūrybinga asmenybė. Be to, ir praktiška.
Amerikoje Maximilianui dažnai tekdavo kilnotis iš vienų namų į kitus.
„Pastebėjau, kad kraustantis labai dūžta taurės. Silpniausia jų vieta – kojelės. Po vieno nesėkmingo kraustymosi pamaniau: reikia gaminti taures be kojelių. Taip atsirado taurių linija „O“.
Vyno kritikai ir apie vyną rašantys žurnalistai šias taures pavadinimo revoliucinėmis.
Atskira tema – vyno ąsočiai, vadinamieji dekanteriai. Pagrindinė šių indų paskirtis yra ilgai laikytą vyną atskirti nuo nuosėdų. Jaunasis Riedelis pastebėjo, kad šiais laikais žmonės daugiau geria jauno vyno, kuris dar nespėja subręsti ir atsiskleisti. Tam gali padėti šie indai.
2008 metais Maximilianas įvedė naują madą – dvigubą vyno dekantavimą. Jis sukūrė į kobrą panašų ąsotį „Eve“, kuriam Vokietijos valdžia suteikė patentą.
„Iš butelio į tokį ąsotį perpilto jauno vyno taninai pasidaro švelnesni, greičiau atsiskleidžia aromatai. Jį maloniau gerti. Neįprastos formos šie indai restorane sukuria jaukesnę atmosferą.
Svečiams patinka, kai someljė daro šou“, – paaiškino praktiškasis Maximilianas.
Specializuotas Prancūzijos vyno žurnalas „La Revue du Vin de France“ prieš metus M.Riedelį pavadino vienu iš 200 įtakingiausių žmonių vyno pasaulyje, o Diuseldorfe (Vokietija) esantis uždaras garsiausių ir įtakingiausių verslininkų klubas pakvietė į savo gretas.
