Balandžio 20-osios vakarą per vakarienę „Latvijos pojūčiai“ pristatinėdami savo šalį latviai nesiliovė stebinti renginio svečius. Neištardami nė žodžio jie sužadino visus susirinkusiųjų pojūčius, kviesdami juos ne tik ragauti, bet ir uosti, liesti, išgirsti ir, žinoma, pamatyti.
Šis renginys visiems tiesiog atėmė žadą, o po pristatymo dar ilgai netilo kalbos apie latvių išmonę.
Vakarienė buvo surengta, siekiant lietuviams pristatyti Rygos-Gaujos regioną, šiemet išrinktą Europos gastronomijos regionu. Plačiau apie tai galite paskaityti „Skonio“ straipsnyje skonis.lrytas.lt/gurmanu-klubas/gatves-maisto-festivali-latviai-surenge-sausi-ir-ne-be-reikalo.htm"="">skonis.lrytas.lt/gurmanu-klubas/gatves-maisto-festivali-latviai-surenge-sausi-ir-ne-be-reikalo.htm"" target="_blank">„Gatvės maisto festivalį latviai surengė sausį ir ne be reikalo“.
Į improvizuotą Latviją kiekvienas svečias įžengė pro simbolinius vartus, kur skambant varpeliams visi įkvėpdavo Latvijoje surinktų ir džiovintų žolelių aromato. Kad vaizdas netrukdytų uoslei, kiekvienam atėjusiam būdavo uždengiamos akys.
Iš nedidelių molinių puodelių, pripildytų kokteiliu su latvių pasididžiavimu tapusiu Rygos balzamu ir obuolių sultimis, sudėliotas Latvijos žemėlapis nepaliko abejonių, kad visas renginys bus apie šią šalį.
Toliau prasidėjo kelionė: vienų, lydimų briedžio, – į mišką, kitų, įsikibusių virvės, – prie upės.
Simboliniame miške iš beržų buvo leidžiama sula, o svečiai, pro ausines skambant ramiai muzikai ir girių garsams, buvo vaišinami patiekalais iš miško gėrybių.
Pirmasis patiekalas buvo rūkyta bebriena su Gaujos nacionaliniame parke surinktais kiškio kopūstais, lauko žolelėmis ir sūdytais grybais. Visa tai buvo pagardinta duonos trupiniais ir tamsaus alaus želė.
Vėliau ant kelmų, samanų paklotėje buvo patiekta minkštutėlė kadagio dūmuose rūkyta elniena su valgomuoju pūteliu, pagardinta „Laimos“ šokolade trintomis džiovintomis slyvomis, trimitėliais, iš pušų kankorėžių pagamintu pacukruotu padažu, skrudintu salyklu ir svogūnų traškučiais.
Tuo metu sėdėdami latviškame „paupyje“ svečiai vaišinosi upės gėrybėmis: švelnaus skonio kremine vėžių sriuba su karšio maltinuku (šis buvo gerokai persūdytas, bet tai – vienintelis minusas per visą vakarą), pagardintą grūdais ir džiovintomis jūržolėmis.
Ir, be abejo, buvo patiekta nėgė – latvių ypač mėgstama vandens būtybė su sūdytais grybais, juoduoju česnakiniu majonezu, krienais, žuvies odos traškučiu, jūržolių milteliais, rėžiukais, marinuotomis garstyčių sėklomis ir krapais.
Ragaujant upių gėrybes vėl buvo žaidžiama pojūčiais: keliamos bangos, o svečiai raginti iš vandens susižvejoti saldumynus.
Latviškais desertais visi pakviesti vaišintis prie avilių. Apsupti žydinčių pievų vaizdų ir bičių dūzgesio visi pasijuto, tarsi sėdėtų vasaros pievoje. Pojūčius dar labiau stiprino kaimiškos vaišės: gardi latviška ruginė duona, apibarstyta kanapių sėklomis ir patiekta su spanguolėmis, medumi, šermukšnių uogiene ir grietine.
Susirinkusieji smaguriavo ir medaus pyragaičiais su tekšių uogiene ir japoninių svarainių puta bei gėrė ramunėlėmis pagardintą migdolų pieną. Korį primenanti lėkštutė, ant kurios buvo patiektas desertas, taip gardžiai kvepėjo medumi, kad net ir jos norėjosi paragauti.
Vakaro kulminacija tapo visų susirinkimas improvizuotame Latvijos pajūryje, kur vėjas žarstė jūros smėlį, o svečiai buvo vaišinami kokteiliu, atrodžiusiu tarsi jūros puta.
Visi patiekalai, kuriuos pagamino žinomo Rygos restorano „3 pavaru restorans“ šefas Juris Dukalskis, buvo tokie gardūs, kad norėjosi šią puotą tęsti iki begalybės.
Vakaro metu galvoje sukosi, o ir susirinkusiųjų lūpose skambėjo tas pats klausimas: „Kodėl mes, lietuviai, nepristatome taip išradingai savo šalies virtuvės, kaip tai sugeba padaryti (beje, jau nebe pirmą kartą) mūsų broliai latviai? Juk mes galime didžiuotis tokiais pat gamtos turtais, o lietuviškų restoranų šefai nenusileidžia latviams savo meistriškumu“.
Gal tų įspūdingų lietuviškos virtuvės pristatymų yra, tik mes, lietuviai, apie tai nežinome?
Jei nėra, tuomet mums išties yra ko pasimokyti iš latvių. Nes šiais laikais nebeužtenka vien sugebėjimo skaniai pagaminti maistą. Ne mažiau svarbu yra ir mokėti jį valgytojui pristatyti taip, kad įspūdžiai ilgam nepasimirštų.
