Atlikėjas A.Zakarauskas su šypsena prisimena laikus, kai motina net trumpam išeidama iš namų užrakindavo virtuvę.
„Kepti pirmiausia blynus, o netrukus ir pyragus pradėjau dar nelankydamas mokyklos. Turbūt nesunku įsivaizduoti, kiek kartų mūsų namuose degė keptuvės, kaip atrodydavo virtuvė po mano vaikiškų bandymų iškepti pyragą ar net tortą ir kiek esu sugadinęs produktų“, – juokdamasis pasakojo A.Zakarauskas.
Ūgtelėjęs būsimas operos solistas neprarado noro ruošti saldumynus. Būdamas maždaug dešimties jis meistriškai kepė sudėtingus pyragus ir tortus, tarp jų – „Napoleoną“.
Net išvykęs mokytis į Italiją, o vėliau kurį laiką gyvendamas bei dainininko karjeros siekdamas Australijoje A.Zakarauskas nepamiršo šio iš vaikystės atėjusio pomėgio. Radęs laiko solistas vis ką nors saldaus iškepdavo sau ir bičiuliams.
Šiuo metu tarp Lietuvos ir Australijos gyvenantis vyras savo gardėsiais dažniausiai stebina gimtinėje esančius draugus bei giminaičius.
„Mano mama gyvena Klaipėdoje, o aš – Vilniuje. Vos išgirdusi, kad atvažiuosiu aplankyti, sako, kad be savo kepto pyrago nesirodyčiau. Apie bet kokį pirktą saldumyną negali būti nė kalbos“, – pasakojo vyras.
– Pyragus ir tortus kepate pagal knygose ar internete rastus receptus?
– Esu sugalvojęs, išmėginęs ir ištobulinęs ne vieno pyrago, torto receptą. Žinau, kaip pakeitus vieną ar du produktus nauju skoniu nustebinti net ir tuos svečius, kurie dažnai lankosi mano namuose. Nedidelė gudrybė – kitoje formoje iškeptas tas pats pyragas ne tik kitaip atrodo, bet dažnai būna ir šiek tiek kito skonio.
– O koks jūsų mėgstamiausias kepinys?
– Sukūriau pyrago receptą ir pavadinau jį savo vardo – Antano pyragas. Jam naudoju varškę, kokosų aliejų, migdolus, džiovintus abrikosus arba mangus, rudąjį cukrų, kiaušinius, pieną.
Šį pyragą kepu įvairiomis progomis. Būna, net kelis kartus per mėnesį.
– Esate saldumynų meistras. O kitus patiekalus ruošti patinka?
– Mėgstu ruošti mėsą, žuvį. Dažniausiai viską kepu orkaitėje. Keptuvėje ruoštas maistas man nepatinka.
– Ne vienus metus gyvenote Italijoje ir Australijoje. Ar tai turi daug įtakos jūsų mitybos įpročiams?
– Žinoma. Italija, į kurią gyventi ir mokytis išvykau būdamas septyniolikos, smarkiai pakeitė mano valgiaraštį ir maitinimosi įpročius. Man teko laimė gyventi pas garbaus amžiaus sicilietę, kuriai geras maistas, jo ruošimas ir patiekimas buvo labai svarbu.
Tuomet Lietuvoje kai kurių produktų, kurių galėjau pilna burna valgyti Italijoje, nebuvo. Prisimenu, kaip grįždamas į gimtinę veždavausi tam tikros rūšies makaronų, padažų, prieskonių, kitų produktų.
Gyvendamas Australijoje sužinojau, kas yra tikrai geros kokybės ir skonio jūrų gėrybės, pažinau žuvų įvairovę.
Be to, šioje šalyje žmonės tiesiog dievina barbekiu. Kepti ant grotelių mėsą, žuvį ir daržoves – jiems kasdienybė. Tai įtraukė ir mane. Šiltuoju metų laiku ir Lietuvoje mėgstu ką nors čirškinti lauke ant ugnies.
– O lietuviška virtuvė jums priimtina?
– Lietuviški patiekalai skanūs, tam sunku paprieštarauti. Tik jie labai kaloringi, dažnai turintys daug krakmolo, todėl kasdien mėgautis cepelinais ar bulvių plokštainiu su grietine ir spirgučiais negaliu sau leisti.
Bene skaniausias lietuviškas valgis – „Žemaičių“ blynai. Moku juos kepti ir valgau gana dažnai.
– Ko už jokius pinigus negalėtumėte įsidėti į burną?
– Tikriausiai vabalų. Jų nesu ragavęs. Mane ne itin žavi mėsos tartaras, mėlynasis sūris.
– Kokių egzotiškų patiekalų esate ragavęs?
– Emu mėsos, kengūrienos, krokodilienos.
– Prieš žengdamas į sceną mėgstate prisikirsti ar, priešingai, negalite praryti kąsnio?
– Kai kurių aštrių, sūrių ar itin saldžių maisto produktų, nevartoju likus maždaug dienai iki koncerto. Kitaip gali džiūti burna, kamuoti troškulys, sunkumas.
Lengvai užkandu ne vėliau kaip dvi valandos iki pasirodymo. Geriausiai tinka daržovės, sriuba.
– Geriate daug vandens?
– Ryte per maždaug valandą išgurkšnoju litrą vandens. Paskui suvalgau kokį vaisių ar išgeriu gaivų kokteilį. Per dieną dar išgeriu ne vieną stiklinę vandens.
– Kokia yra jūsų svajonių vakarienė?
– Svarbiausia ne tai, kas padėta ant stalo, o draugija.
Antano pyragas
* Tešlai reikės: 150 g sviesto, 100 g kokosų aliejaus, 100 g rudojo cukraus, 3 kiaušinių, 1,5 stiklinės miltų, 0,5 šaukštelio kepimo miltelių, 50 g maltų migdolų, saujelės džiovintų abrikosų arba mangų, citrinų rūgšties arba acto.
* Įdarui reikės: 3 kiaušinių, 150 g cukraus, 500 g varškės, 100 ml pieno, 2 pakelių vanilinio pudingo.
* Kiaušinius išplakite iki putų, suberkite cukrų ir plakite, kol cukrus ištirps. Sviestą ir kokosų aliejų ištirpinkite, sumaišykite su cukrumi, miltais, kiaušiniais, maltais migdolais ir actu arba citrinų rūgštimi nugesintais kepimo milteliais. Tešla turi būti skysta.
* Įdarui kiaušinius išplakite su cukrumi. Sudėkite varškę ir gerai išplakite. Kitame inde pieną sumaišykite su pudingu, supilkite į varškės masę ir gerai išmaišykite.
* Tešlą supilkite į silikoninę kepimo formą. Sudėkite džiovintus vaisius. Tada sukrėskite varškės masę ir pašaukite į orkaitę, įkaitintą iki 170 laipsnių.
* Kepkite, kol pajudinus formą varškės masė nebanguos, bus tvirta. Atvėsintą pyragą apibarstykite cukraus pudra.
