Kai vyksti į bet kokią šalį, manau, verta aplankyti ir jos sostinę. Tad, manau, nesuklysiu „Senajai kibininei“ priskyręs kibinų šalies sostinės titulą. Sutikite – tai žinomiausia vieta Trakuose, tad logiška manyti, kad norint paragauti kažko konkretaus, reikia vykti į tą vietą, kuri tuo garsėja.
Kibininės interjeras prikausto dėmesį, neslėpsiu – yra kur paganyti akis. Tokio gražaus interjero senai neteko matyti, matosi, kad šeimininkai tam skiria daug dėmesio.
Bet greitai prisimenu, kad ne į muziejų atvykome, tad išsirenkame staliuką lauke ir, džiaugdamiesi retai šiais metais mus džiuginančia saulute, vartome meniu.
Na manau, nenustebinsiu jau nieko paminėdamas, jog šis restoranas gali pasiūlyti bet ko. Yra ne tik kibinų, bet ir kepsnių bei picų.
Kad prisėdome restorane „Senoji kibininė pica“, sužinome tik gavę meniu. Nes pagrindinis pastatas neturėjo jokios į akis krentančios iškabos, kuri skelbtų, kad tai „Senoji kibininė“, tad pirmą kartą apsilankę einame į tą, kuri turi iškabą...
Padavėja greit nuramina, pasakydama, kad kibinai tiek ten, tiek čia tie patys, tik čia gali dar gauti ir picų, bei kepsnių. Nenoriu meluoti – atvykome kibinų, tad likusios meniu dalies net nestudijuojame. Pasakysiu tik tiek, kad picų pasiūla nustebino – joms skirti net 5 puslapiai.
Jau vartydamas meniu imu įsivaizduoti, kaip atsikandu kibino, ir įdaro sultys bėga per žandus. Uch, kaip skanu... Tad noras paragauti kuo daugiau įvairesnių kibinų nugali.
Užsisakome su vištiena bei grybais, su kalakutiena, su aviena, su kiauliena ir sūriu. Na, o desertui – kibinas su šokoladu.
Sakykite, koks kibinų valgymas be sultinio? Užsisakome ir jo. Bet mano dėmesį dar patraukia karališkoji kopūstienė, kuri, manau, ir išgelbėjo šią vietą nuo mano pykčio proveržio.
Atskleisiu vieną paslaptį, kada geriausia eiti vertinti maitinimo įstaigų ir skaniai pavalgyti. Visada užeikite anksčiau, nei prasideda pietūs – tada virtuvė būna neapkrauta darbais, ir jūsų užsakymui bus skiriama maksimaliai dėmesio.
Kadangi tądien kėlėmės anksti, 11:00 jau buvome praalkę. Džiugino ir tai, kad be mūsų, dar buvo užimtas tik vienas staliukas. Tik prie jo sėdėję vyrukai, pasirodo, atėję ne valgyti, o, liaudiškai tariant, „taisyti“ sveikatos. Tad jie į virtuvės dėmesį nepretendavo.
Bet taip nemanė tik padavėja, mano karališką kopūstų sriubą nunešusi jiems. Arba ji pamiršo, kad aš ją užsakiau, arba pamanė, kad tiems vyrukams sriuba labiau reikalinga...
Džiaugiuosi, kad mano sriuba neatiteko tiems vyrukams, ji buvo tobula. Traški duonelė, kaimiška kopūstienė, pasipuošusi kepinta rūkyta kiaulienos šonine, grybukais. Žodžiu – pasaka. Dar dabar gailiuosi, kad nesuvalgiau visos duonelės, o pasilikau vietos skrandyje kibinams.
Na, o toliau pasipylė virtuvės „šedevrai“. Tikrai nesiruošiu daug dėmesio skirti sultiniui, kuriame višta, geriausiu atveju, tik kojas mirkė, net nebuvo prigulusi į verdantį vandenį. Tai apie sultinį tiek – nei skonio, nei kvapo.
Judame kibinų link. Kad lengviau atskirtų, kuo įdaryti kibinai, padavėjos naudoja skirtingų spalvų servetėles. Įdomi idėja. Bet tik tai ir sužavėjo. Toliau – tik liūdesys ir nustebimas.
Paragaujame kibino su vištiena ir grybais ir kibino su kiauliena ir sūriu.
Pirmajame vištienos randame tik kibino gale, arba, jei būtume kandę iš kito galo, įdaras būtų buvęs pradžioje. Smalsu būtų paklausti virėjų, kokiu įrankiu reikia kapoti vištieną, kad gabalai būtų apie 2 cm dydžio, ir kaip reikia maišyti grybus su vištiena, kad vištienos kibine rastum tik tą vieną milžiną?
Toliau – kiauliena su sūriu. Vis dar nesuprantu, koks ten buvo sūris, nes jis net nebuvo išsilydęs. Na, o iš kiaulienos mano kibinui atiteko vieni lašiniai. Nors ir koks buvau išalkęs, pusę šio virtuvės nesusipratimo palikau. Visi kibinai buvo sausi. Tad mano svajonę apie bėgančius taukus per žandus teko pamiršti.
Na ir pagaliau desertas. Kibinas su šokoladu. Jau pažvelgus plika akimi matyti, kad jis perkeptas ir sudžiūvęs. Virėja turbūt didžiuojasi tokias nesąmones kepdama.
Neišlaikė mano nervai, pasikviečiau padavėją. Padaužęs į lėkštę šiuo desertu išgavau garsą, kuris priminė šaukšto daužymą į lėkštę. Kai padavėja į tai atsakė: „Na, ir kas?“, supratau, kad aiškintis beviltiška – matyt, šioje kibininėje tai norma.
Jei paklausite, kaip jaučiausi ten valgydamas, norėdami tai įsivaizduoti, užsimerkite. Tada pasąmonėje suformuokite vaizdelį: autobusų stotis, kioskelis, mikrobangėje pašildytas kibinas, ant kurio pakuotės didelėmis raidėmis puikuojasi užrašas „Naminiai kibinai“. Ir tada skanaus...
Liūdna ir pikta, kai vieta, kuri turi puoselėti taip garsiai restorano internetinėje svetainėje skelbiamą paveldo saugojimą, nukrypsta į kažkokius marketinginius mados šauksmus, picų kepimus ir visokio kito š... populiarinimą ir tuo pačiu pamiršta tai, kas jų pavadinime parašyta – „Senoji kibininė“.
Juokas ima pagalvojus, kokias jie kepa picas, jei to, kuo didžiuojasi, net gaminti nemoka.
Nebenoriu plėstis, nes be pykčio liejimo, nieko gero apie juos pasakyti negaliu. Negaliu nurašyti šios jų nesėkmės net vasaros sezonui ir dideliam klientų kiekiui – juk buvo rytas, ir lankytojų nebuvo.
Jei paklausite, ar dar kada atvykęs į Trakus čia užsuksiu, atsakysiu be gražbylybių: taip. Bet tik jei būsiu su svečiais ir norėsiu parodyti gražų restorano interjerą. Valgyti tikrai čia nevažiuosiu ir niekam nerekomenduosiu.
Pradedant virėjais, kurie mato savo nesėkmes ir be širdies graužaties atiduoda valgius patiekti svečiui, baigiant aptarnaujančiu personalu, kuris, bendraudamas tarpusavyje, leidžia sau klientams girdint keiktis. Na, koks jūs restoranas???
Vertinimas
Interjeras – 8,
švara - 8,
aptarnavimas - 4,
maistas - 4.
Iš viso: 24 balas (vidurkis – 6).
Tad 3 nagučiai „Senajai kibininei“.
