Salotos? Neeee... Pati galiu pasidaryt namie. Sušiai? Ne... Jau valgėme šią savaitę. Pica? Neeee... bulkos nesinori. Ir kaip jis mane pakenčia? O pasirodo ne tik pakenčia, bet dar ir turėdamas laiko pasidomi, ką naujo galėtume išbandyti.
Važiuosim į „Dodą“, sako jis man, tau - falafeliai, man - kebabas. Pfff, burbu panosėje, veži ten mane tik todėl, kad pats nori kebabo. O jis sako, kad kebabą valgė gal prieš metus, todėl – taip, nori. Na jeigu nori, tai reikia.
Iš pradžių man pasirodė, kad ši Kauno užkandinė taiko į jaunimėlį, studentus, nes kainos visai nesikandžioja - mėsainio kompleksas su gėrimu – 5 eurai, kebabai – po 2-3 eurus.
Panašu, kad čia visai populiari dienos pietų vieta, nes darbo dienomis ruošia šonkauliukus.
Jei maniškis viens du ir užsisakė savo maistą, tai aš malonią mergaitę už baro dar paklausinėjau apie padažus, su kuo tiekiami avinžirnių kukuliai (ala falafeliai), ar kepami aliejuje. Viską žinojo, viską papasakojo, tai ramia širdim sėdam laukti savo maisto.
Gal nuotrauka dydžio ir neperteikia, bet patikėkit – falafelių porcija man pasirodė kaip skirta dviems žmonėms, o kur dar daržovės, bulvytės ir dauuuuuug padažo. Šitas apsivalgymas kainavo 3,5 euro. Oho!
Jei kalbėti apie kukuliukų skonį, tai vis tik tai nėra tradiciniai falafeliai, nes čia daug daržovių – morkos, paprikos, žirneliai, o jei daug daržovių, tai man jau iš karto patinka.
Visai smagu atkandus rasti sveiką žirnelį, spalvotas maistas yra puiku!
Kai maniškis, tradicinio lietuviško maisto ir skonio gerbėjas, pirmasis prakando vieną falafelį ir pakomentavo apie keistą skonį, aš jau žinojau, kad jie man patiks – vadinasi, ryškiai užgardinta užjūrių prieskoniais, o to aš ir norėjau, kitokio, įdomaus skonio. Man labai patiko, o labiausiai tai, kad jie buvo aštroki ir nepermirkę aliejuje, nes kepti konvekcinėje krosnelėje.
Jei aš džiaugiausi savo didele porcija, tai maniškis irgi neliko nusivylęs. Į klausimą, ar skanu, atsakęs „normaliai“, leido suprasti, kad visai neblogai, nes kai būna blogai, dažniausiai naudoja stipresnius žodžius.
Tiek prie mano avinžirnių kukuliukų, tiek kebabo viduje buvo česnakinio padažo, kuris, panašu, pagamintas iš majonezo, bet, skirtingai nuo kitur patiekiamų jis buvo tirštas ir labai natūralaus skonio.
Ir, kaip dažnai būna, kai padažas būna per skystas, tai jis varva per kraštus vos pradėjus valgyti, ir jei valgai ne prie stalo, tai beveik garantuotai liksi apsiterliojęs iki ausų. Čia niekas niekur nevarvėjo, ir maniškio rankos liko sausos, kaip ir pradėjus valgyti.
Ar dar užsuksim kada? Gali būti, nes mėsainiai liko neišbandyti, o pagal atsiliepimus, panašu, kad ruošia visai neblogus.
O nevalgantiems mėsos tikrai siūlau užsukti – kad ir „fast food“, bet tikrai skanu.
