Visada, kai tenka lankytis nepažįstamame mieste, džiaugiuosi šių laikų išradimu – navigacija. Ji padeda svetimame mieste jaustis taip, tarsi būtum kaip vietinis. Tad „grybauti“, ieškant miesto centre įsikūrusio baro neteko. Navigacija dirbo taip, tarsi būtų gavusi visus penkis nagučius.
Graudu buvo eiti Šiaulių bulvaru, kuris lyg skaičiuotų paskutines gyvavimo minutes. Ne, pastatai neapgriuvę, o ir pėsčiųjų takai tvarkingi. Bet parduotuvės tuščios ir merdėja. „Akropolis“ baigia numarinti ne tik Klaipėdos senamiesčio smulkųjį verslą – atrodo, tas pats laukia ir Šiaulių miesto.
Galimybė išgyventi yra, tik reikia susigrąžinti žmones. O tai padaryti, manau, gali aukštą klasę senamiestyje demonstruojantys barai. Vieną tokį Klaipėdoje radau, tokio pat tikslo vedamas atvykau ir į Šiaulius.
Vos užsukę į vidų pajutome „pubams“ būdingą atmosferą. Jauki aplinka, neįpareigojanti, nevaržanti. Nors salė beveik pilna, mūsų laimei, randame vieną laisvą staliuką.
Padavėjos dėmesio sulaukiame vos prisėdę, tai džiugina. Vadinasi, yra tikimybė, kad padavėjai – „ežiukai rūke“ čia nedirba.
Vartydamas meniu radau didelį grilio patiekalų pasirinkimą. Matyt, šį meniu rašė linksmų plaučių žmogeliukas, nes kiekviename puslapyje radau tai, kas privertė nusišypsoti. Patiekalai aprašyti trumpai ir šmaikščiai.
Draugė išsirinko gana greitai, o aš dažniausiai noriu visko paragauti, tad užtrukau kiek ilgėliau. Ji pasirinko šefo sriubą – tądien tai buvo trinta burokėlių ir dienos žuvį. Kadangi Šiauliai nepasižymi šviežios žuvies gausa, virėjas kasdien siūlo tai, ką gauna šviežiausio, bent jau taip supratome skaitydami meniu. O tądien ta garbė atiteko lašišai.
Na, o man, kaip minėjau, rinktis buvo sunkiausia. Blaškiausi rinkdamasis tarp steiko, šonkauliukų, jaučio žandų ir dar velniai žino kokių gardėsių. Galiausiai apsistojau ties jaučio žandais ir mėsainiu.
Na, o desertui – rekomenduotas sūrio pyragas.
Patiekalai keliavo ant mūsų stalo pagal iš anksto su padavėja suderintą tvarką – mergina pademonstravo profesionalumą, kai priėmusi užsakymą išsiaiškino maisto patiekimo seką.
Pirmieji mūsų teismui atkeliavo burokėlių sriuba ir jaučio žandukai. Kad nieko nenusimanančiam apie delikatesą, vadinamą jaučio žandais, perteikčiau, kokia tai skonio bomba, turėčiau įkelti video, kaip atrodo tobulai pagamintas toks patiekalas. Man atneštą bare spėjau tik nufotografuoti.
Mėsa buvo tobulai paruošta, jautiena vos prilietus šakute byrėjo į atskiras dalis – taip ji dalinasi tik ilgai, apie 5 valandas, kepta neaukštoje temperatūroje.
Mėgaudamasis sultingu patiekalu vos girdėjau draugės liaupses ne tik sriubai, bet ir šalia patiektai duonos riekelei, kuri irgi buvo kiek pašildyta grilyje. Žodžiu, pirmieji du patiekalai mus privertė maloniai nustebti. Tad liko nekantriai laukti kitų.
Lašišos kepsnys pasirodė drauge su mėsainiu. Ir mes vėl pradėjome mėgautis puikiai paruoštu maistu. Lašiša buvo neperkepta, vidus sultingas, šalia patiektos perlinės kruopos bei daržovės puikiai derėjo su žuvimi.
Ir štai čia vos neįvyko gražios pasakos fiasko. Man besimėgaujant sultingu mėsainiu ant vienos iš kartu patiektų bulvyčių pamačiau poilsiui susirangiusį plauką.
Nespėjome su drauge jo gerai apžiūrėti, kai prieš mus išdygo padavėja, lyg supratusi, jog įvyko kažkas negero. Išklausiusi mano pretenziją, ji su mėsainio lėkšte rankose pradingo taip pat greitai, kaip ir pasirodė. Ir jau po minutės stovėjo prie mūsų.
Džiugu, kad nebuvo tų tradicinių pasiteisinimų, neva pas mus taip nebūna, tai pirmas kartas. Profesionalai supranta, kad tie pasiteisinimai kliento nuotaikos nepakeis. Klientas yra nepatenkintas, todėl reikia kuo greičiau tai keisti. Ką jie ir padarė.
Po pakartotinio atsiprašymo nuskambėjo klausimas, į ką keičiame tą patiekalą. Kadangi aš norėjau pabaigti mėgautis mėsainiu, paprašiau pakartoti, bet jau be bulvyčių ir, žinoma, atnešti mūsų desertą.
Pakeistas mėsainis buvo toks pat sultingas, kaip ir nebaigtas valgyti. O patiektas sūrio pyragas galutinai užglaistė prieš tai iškilusį nesusipratimą.
Valgydamas jį prisiminiau vieno iš skaitytojų siūlymą šiame bare būtinai paragauti šio skanėsto. Galiu drąsiai teigti, kad ir aš, rekomenduodamas šį barą, siūlysiu tą patį desertą.
Lieka sudėti taškus ant i.
Grįžkime prie nesusipratimo su mėsainiu ir nekviestu svečiu ant bulvytės.
Žmogiškasis faktorius – jis nepageidaujamas, bet kartais pasitaiko. Smagu, kad komanda greitai sugeba surasti išeitį iš situacijos. Dar džiugiau tai, kad padavėja nekaltino kolegų virtuvėje. Ji sugėrė mano nepasitenkinimą į save, pridengdama apsidirbusį virtuvėje. Tuo pačiu nekurstė tolimesnio mano nepasitenkinimo, o tiesiog jį greitai užgesino.
Maža to – nei mėsainio, nei pyrago sąskaitoje nebuvo, tai buvo lyg nebylus bendras kolektyvo atsiprašymas.
Užsienyje tokia praktika taikoma beveik visur, bet tik ne Lietuvoje. Čia tiktų mano mėgstamas posakis: mes perkame ne tai, ką parduoda, o tai, kas tai parduoda. Kitaip tariant, kad ir koks geras produktas būtų, didžioji dalis pardavimo sėkmės priklauso nuo galutinės grandies – produkto pardavėjo, kuris tiesiogiai bendrauja su klientu.
Tik dėl gero darbuotojų komunikavimo iš šio baro mes išėjome puikiai nusiteikę.
Tad barui „Cask 215” 5 nagučiai.
Vertinimas:
Interjeras - 10,
Švara – 7 (minus 3 už tą draugelį ant bulvikės),
Aptarnavimas - 10,
Maistas – 9 (minus 1 dėl to paties draugelio).
Viso: 36 balų (vidurkis – 9)
P. S. Nepagalvokite, kad nepastebėjau puikaus alaus pasirinkimo, apie jį rašysiu kitą kartą apsilankęs.
