Tik šįkart būdami Klaipėdoje nusprendėme išbandyti ką nors naujo, ką nors itališko.
Po pirmos publikacijos apie skaniausią picą Kaune perskaičius porą bendraminčių komentarų, sudomino rekomendacija apie Klaipėdoje kepamas tikras neapolietiškas picas „Pas Francesco“.
Vaizdas einant link kavinės nenudžiugina – ant sienos kabo vaizdelis su pica, primenančia lietinį blyną. Darbo laikas užrašytas ranka ant A3 lapo.
Leidžiantis laiptais viskas primena požemius ir pirtį, o dar tos nusibodusios margai raudonos staltiesės ir įrėminti bei apšviesti makaronai... Na, bet juk kažkaip reikia sukurti itališką įvaizdį.
Beveik tarpdury pasitinka vietos nerandantis kepėjas, žvilgsniu išduodamas be galo didelį džiaugsmą pamačius naujus klientus. Skubėdamas į virtuvę pusiau lietuviškai jis nedrąsiai ištaria „labas“.
Padavėja, regis, manęs bijo labiau, nei aš bijau to, ką valgysiu.
Meniu – picos, dar keletas patiekalų ir desertai, tradiciškai – alkoholis.
Mano pasirinkimas paprastas. Itališką picą Lietuvoje vertinu suvalgęs bent jau kažką panašaus į picą „prosciutto“, kurios pagrindiniai ingredientai – plėšytas kumpis, sūris ir gražgarstės. Draugė užsisako picą su pomidorais, pievagrybiais ir krevetėmis.
Laukiame... Ir žinote ką? Laukti ilgai tikrai nereikia, buvome vieni, todėl picos ant mūsų stalo atkeliauja itin greitai. Jau nuo pirmojo kąsnio suprantame: skanesnių picų dar neteko ragauti.
Minėta vieta Kaune (straipsnį apie ją rasite čia) taip ir lieka širdžiai pirma, tačiau Klaipėdos picų kepėjo padai... Išorėje traškūs, viduje – minkšti ir purūs, nesausi, ne per stori ir ne per ploni – tikrai TOBULI.
Verta paragauti tiek tiems, kurie laiko save gurmanais, tiek ir tiems, kurie dar nežino, kur Klaipėdoje itin skaniai pavalgyti, tiek ir klaipėdiečiams, kurie dėl kažkokių priežasčių neatrado šios vietos.
Tad detalės, apie kurias rašiau pradžioje, ir lieka tik detalėmis.
Dėl dizaino, stiliaus, kaip ir skonio – nesiginčijama, galbūt, tik diskutuojama. Tačiau po tokio orgazmo, kurį tenka patirti gomuriui valgant šias picas, lieka tik ranka numoti į tai, kaip viskas atrodė ateinant ir lankantis pirmą kartą. Čia kaip lietuvių liaudies išmintis byloja: „Nespręsk apie knygą pagal jos viršelį“.
Kainos čia vidutinės: 8-12 eurų už tikrai didelę picą. Dydžio nepasirinksi, ir mano manymu, šis sprendimas teisingas. Manau, kad kainos skirtumas dėl kelių centimetrų tėra „išmislas“. Dviese pavalgėme už 20,90 euro, įskaitant stalo vandenį.
Tiesiogine to žodžio prasme – prisiėdėme. Nebijau to žodžio, nes šis persivalgymas buvo vertas kainos, laiko ir skonio burnoje, kuris liko išėjus iš šios vietos.
Net praėjus porai valandų, rašydamas šį straipsnį atlaisvinęs kelnių diržą ir varvindamas seilę svajojau apie vakarienę, kuriai greičiausiai vėl bus pica iš „Pas Francesco“.
Na o savininkai, ar kiti skonio ekspertai – komentuokite ir linkėkite, atvyksime ir į jūsų vietas, kurios primena ir gamina itališką maistą, ir jei būsite verti, tikrai liaupsių nepagailėsime. Kaip ir kritikos.
