Pasivaikščiojome Šaltinių taku (beje rekomenduoju), išalkome ir pasukome „Gralio“ restorano link, nes jame buvome rezervavę staliuką vėlyviesiems pusryčiams (kaina – 14 eurų žmogui).
Meniu žinojome jau iš anksto, jo tema – rudens gėrybės. Taigi, siurprizo nebuvo, bet numačiau, kad mano skonio receptoriams turėtų patikti.
Restorano aplinka nori nenori priverčia pasitempti, o sėdint ant kėdės nesikūprinti, todėl nemanau, kad po linksmai praleistos nakties čia pusryčiauti rinktųsi triukšminga draugų kompanija.
Krusanai ant mūsų stalo atsirado labai greitai, tiesa, padavėja praleido progą mums pasiūlyti gėrimų meniu (ir uždirbti restoranui daugiau pinigų), įpylė stalo vandens ir net nepaklausė, ar norėtume ko nors daugiau.
O dėl kruasanų, tai jie tikrai buvo geresnioji pusryčių dalis. Aišku, būtų smagu gauti ką tik iš kepimo krosnies ištrauktus, traškančius ir tokius šviežius, kad net sviesto pėdsakas kandant liktų ant lūpų, bet „Gralio“ virtuvė parinko tikrai neblogą įdarą, todėl užkandis smagiai dingo pilve ir norėjosi dar.
Didžiausius ditirambus vis tik norėčiau sugiedoti moliūgų sriubai. Labai labai vykusi, net nesijautė, kad iš esmės tai dažnas ir fantazijos stokojantis patiekalas, kurį rudenį savo virtuvėje verda visos šeimininkės. Tereikia patiekti įdomiau, ir iš karto skaniau.
Jei viską vertintume kreive, tai kol kas buvo tik kilimas aukštyn. Kol gavome šiltuosius pusryčių patiekalus. Ir čia kreivė nėrė žemyn...
Taigi, Benedikto kiaušiniai su „Hollandaise“ padažu. Ar aš ką tik minėjau padažą? Žiūriu į savo lėkštę, tada vėl į meniu, tada vėl į lėkštę. Ar ir jūs čia nematote TO padažo? Nes vandenį su riebalų dėmelėmis sunku būtų vadinti garsiuoju „Hollandaise“ padažu.
O ir šiaip, jei šefui patiekalas nepavyksta, gal geriau nueiti ir pasakyti klientui: žinote, šio patiekalo negalime patiekti, bet galime iškepti labai skanų omletą. Jau beveik atšalę kiaušiniai ir „išmanus“ lėkštės papuošimas reikalo netaisė, žodžiu – liūdesėlis...
Tuo tarpu mano vyras džiaugėsi gavęs žymiai labiau apetitą keliančią brusketą. Kol... nepradėjo jos valgyti, t.y., bandyti atpjauti.
Žinote, kaip kai kurie miltiniai gaminiai nemėgsta šildymo, o ypač mikrobangų krosnelėje, ir pasidaro guminiai? Tai čia tas atvejis, viskas lyg ir skanu, bet atsibosta kankintis bandant pjaustyti. Pastebėjau, kad ir kiti žmonės nutarė, kad atkąsti bus lengviau.
Jau kas kas, bet cukrus tikrai pataiso nuotaiką. Visada! Ir nors Pavlovos desertas man kažkodėl vis tik vasaros desertas, „Gralio“ versija, nors ir be šviežių uogų, mums labai patiko. Kartėlis nuslinko su pirmuoju deserto kąsniu.
Panašu, kad „Gralio“ restoranas specializuojasi ruošiant vestuves, jubiliejus ir panašias šventes, bet vėlyvieji pusryčiai tiek virtuvei, tiek aptarnaujančiam personalui buvo naujiena ir iššūkis.
Bandant pataikyti į madą su visais ir siūlyti klientams patiekalus, kuriuos siūlo dauguma, galima pamesti kelią dėl takelio. Jeigu šefui labai gerai sekasi gaminti salotas arba esate įvaldę super užkandžio receptą, tai ir tiekite tai savo klientams. Jie liks dėkingi ir sugrįš dar kartą.
O kur jūs valgote pusryčius Kaune? Labai lauksiu rekomendacijų.
