Tiesa, šiandien kaip niekada anksčiau mus pasiekia ypatingai daug įvairių arbatos rūšių bei aromatų. Minint tarptautinę arbatos dieną, kviečiame susipažinti su šio gėrimo plikymo tradicijomis, skoniais ir paruošimo būdais.
Kad arbata yra vienas populiariausių gėrimų ir dovanų švenčiu metu, patvirtina ir prekybos tinklo IKI viešųjų ryšių vadovė Berta Čaikauskaitė.
„Šventiniu laikotarpiu matome, kad pirkėjai ieško brangesnės ir kokybiškesnės arbatos. Žmonės, norintys nustebinti artimuosius nekasdieniškais aromatais, o kartu ir šventinį stalą praturtinti egzotiškų skonių arbata, yra linkę eksperimentuoti. Taip pat niekur nedingo tradicija arbatą dovanoti kaip dovanų rinkinį kartu su puodeliu“, - pastebi B.Čaikauskaitė.
Pasak prekybos tinklo atstovės, gruodžio mėnesį birios žaliosios ir vaisinės arbatos pardavimai būna didžiausi, lyginant su kitų metų mėnesiais. Populiariausiomis Lietuvoje vis dar išlieka juodosios, žaliosios, žolelių ir vaisinės arbatos rūšys.
Šviežumas – kokybės garantas
„Kartais galvoju, kad dauguma lietuvių taip ir nėra gėrę skanios arbatos“, – juokaudamas pastebi arbatos gurmanas Rokas Bernotas. Jo teigimu, gardi arbata yra ta, kuri ruošiama iš šviežių (šiais metais nuskintų) arbatlapių, laikomų aklinai uždarytame laminuotame pakelyje.
Nors įvairios žolelių plikymo receptūros žinomos nuo senų senovės, tačiau, arbatos eksperto R. Bernoto teigimu, gerdami „arbatą“, Lietuvoje dažnai turime omenyje kiek kitokį gėrimą, nei tų kraštų, kuriose auga arbatmedis, gyventojai.
„Lietuviškas žodis „arbata“ yra kilęs iš lenkiško žodžio „herbata“, kurio šaknis reiškia žolelę. Tačiau reikėtų pradėti skirti tikrąsias arbatas ir žolelių arbatas. Angliškai žolelių arbatoms yra skirtas žodis „tisane“, o žodžiu „tea“ vadinama būtent arbatmedžio arbata – fermentuota ar kitaip paruošta“, – pasakoja arbatos žinovas.
Tiesa, net ir arbatmedžio rūšių yra ne viena. „Vienas porūšis vadinamas „camellia sinensis“ ir auga šiauriau Kinijoje, o kitas – „assamica“, augantis pietuose, tropinėse dalyse, Indijos regione Asame, Mianmare, Kinijos pietuose. Abu porūšiai pasižymi šiek tiek kitomis savybėmis“, – atskleidžia R.Bernotas.
Iš kiniško „camellia sinensis“, kurio lapeliai yra smulkesni, turintys daugiau aromato, yra gaminama žalioji arbata. Tuo tarpu „assamica“, pasižyminti ne tiek gausiomis aromatinėmis savybėmis, puikiai tinka juodosios arbatos ruošimui.
Paslaptis slypi plikyme
Kaip pastebi arbatos gurmanas, iš šių arbatmedžio porūšių galime gauti visą spektrą skirtingų arbatų rūšių. Ar arbata bus žalia, ar juoda – priklauso nuo arbatmedžio lapų apdirbimo proceso. Pavyzdžiui, jeigu arbatos lapeliai bus tik išdžiovinami, gausime baltąją arbatą. Jeigu dalinai fermentuojami (vytinami, trinami, minkomi, po to palaukus - išdžiovinami) – ulongo.
Norintiems paruošti gardžią, aromatingą arbatą, svarbu žinoti, kokioje temperatūroje ir kiek laiko reikia plikyti arbatžoles. Vienas populiariausių arbatos plikymo būdų – porcelianiniame arbatinuke: įpilama karšto vandens į arbatinuką, kad jis sušiltų, tada vanduo išpilamas, į jį dedamos arbatžolės ir užpilamos santykiu 1/4 ar 1/3. Po minutės pripilama tiek, kiek reikia, ir, palaukus ne ilgiau nei 3 – 4 minutes, nupilama nuo arbatžolių.
„Baltajai ir žaliajai arbatai užplikyti turi būti pilamas ne karštesnis nei 80 C vanduo. Kitaip bus prarandamas arbatos aromatas bei skonis. Jeigu plikoma ulongo arba juodoji arbata – temperatūra turi būti aukštesnė, apie 95 C. Tačiau vandens nereikia užvirinti, nes užvirinus gaunami visai kitokie ekstraktai – plokščias, neįdomus gėrimas“, – atkreipia dėmesį arbatos ekspertas.
Kinijoje dar yra paplitęs arbatos plikymo būdas, vykstantis keliais etapais. „Gausus kiekis arbatžolių dedamas į labai mažą arbatinuką, jis užpilamas karštu vandeniu ir laikomas labai trumpai – 20–30 sekundžių. Tuomet gėrimas iš karto išpilstomas į puodelius, mėgaujamasi pirmo užpylimo arbata.
Tuo metu tas pats arbatinukas ir vėl papildomas karštu vandeniu, o po 30 – 40 sekundžių ir vėl išpilstoma į puodelius, ir taip kartojama 5–6 kartus, pajuntant visą arbatos skonių spektrą“, – kinišką plikymo būdą detaliai pristato R.Bernotas.
Jo teigimu, kasdien plikoma arbata gali tapti atradimų gėrimu, jeigu pasitelksime šiek tiek žinių ir senosios arbatos kultūros ruošimo išminties. „Manau, kad Lietuvoje galima rasti tikrai labai skanių arbatų. Tik reikia žinoti, ko ieškoti, ir kaip tai paruošti“, – tokias išvadas pateikia arbatos ekspertas.
Kalėdoms – šildantis arbatos receptas iš tolimosios Indijos
Artėjančių švenčių proga arbatų mylėtojams galite padovanoti pačių sukurtą, unikalaus skonio arbatą. Namuose gamintos arbatos pagrindą sudarys žolelės – juodoji, žalioji ar raudonoji siauralapio raibsteglio („rooibos“) arbata bei papildomi ingredientai.
Ruošdami arbatos mišinį namuose nepamirškite, jog kartais mažiau yra daugiau. Stenkitės nemaišyti skirtingų arbatos rūšių, pridėti daug papildomų ingredientų. Geriausią rezultatą išgausite pasirinkę vieną arbatos rūšį bei 2–3 papildomus ingredientus.
Štai anyžių sėklos, kardamonas, cinamonas, gvazdikėliai, pankolio sėklos, imbieras, juodieji pipirai, pipirmėtė suteiks arbatai stipraus, aštraus skonio ir kvapnaus aromato. Rūgštumo skonį išgausite įdėję kinrožių, džiovintų apelsinų ar citrinų žievelių, saldumo – kakavos, saldymedžio ar stevijos lapelių. Dažnai arbatai suteikiamas ir gėlių aromatas – tam tinka levanda, rožių, jazminų žiedlapiai, ramunėlės.
Nepraleiskite progos nustebinti arbatos mišiniu, kurio receptas atkeliavęs iš Indijos, lengvai paruošiamas ir idealiai tinka ilgiems bei jaukiems žiemos vakarams. Indiškai masala chai paruošti reikia juodosios arbatos, juodųjų pipirų, kardamono, gvazdikėlių bei imbiero. Sumaišykite visus ingredientus ir gražiai supakuotą arbatos mišinį įteikite kartu su paruošimo instrukcija.
