Užsuku į man rekomenduotą kavinę „Žalia pupa“, kuri įsikūrusi Laisvės alėjoje Kaune. Ją rasti nelengva, nes ji įsikūrusi tarpuvartėje, o alėjoje apie tai skelbia nedidelė iškaba.
Kavinukė nedidelė, gal 10-12 kvadratinių metrų ploto, bet maži staliukai visi užimti.
Iš pradžių lyg ir norėjau išeiti lauk, bet nuo baro užkalbinusi žavi barmenė privertė likti ir paskanauti čia gaminamo maisto.
Neslėpdamas pasisakiau, kad nesu nei vegetaras, nei veganas, užsukau tik genamas smalsumo išbandyti tokį maistą.
Išnagrinėjęs virš baro pakabintą meniu norėjau paragauti visko – ir tailandietiška sriuba, ir maltinukai, ir plovas niekaip nederėjo su veganišku maistu.
Man greitai buvo paaiškinta, kad nė viename iš jų nerasiu gyvūninės kilmės produktų, tad tai tik dar labiau sukėlė norą paskanauti šių patiekalų. Bet sutikau su barmenės siūlymu pradėti nuo sriubos ir maltinukų. O plovą pasilikti pabaigai, jeigu jo dar norėsiu suvalgęs šiuos patiekalus. Tad užsakau ir atsisėdu prie ką tik ištuštėjusio staliuko.
Nužvelgęs salėje valgančius žmones mintyse patvirtinau vieną iš savo susidarytų teiginių – tarp veganų apkūnių žmonių nerasi. Ir kaip to įrodymas netrukus atkeliavo tailandietiška sriuba.
Jei tai būtų ne veganų kavinė, sriubą būčiau gražinęs net neprisilietęs, nes joje pasigedau to, ko joje visuomet būna – krevečių. Būčiau apkaltinęs virėją, kad jas išgaudė iš mano lėkštės ir suvalgė.
Jūros gėrybes šį kartą pakeitė pievagrybiai. Jei ne tas sriubos pavadinimas ir mintys apie karališkų krevečių uodegėles, sakyčiau, valgiau skanią pievagrybių sriubą, pagamintą pagal tailandietišką receptą.
Tik ar ta lėkštė nuskeltu kampu man turėjo priminti varganą Tailandą – tai jau kitas klausimas. Nežinau, ar veganai domisi feng šui, bet ten tiksliai nurodoma: įskelti indai neša nelaimes. Tad jei negėda patiekti klientui maistą tokioje lėkštėje, gal vertėtų sudužusius indus išmesti dėl feng šui prietarų?
Ir galiausiai – jei jau atsisakėte gyvūninės kilmės produktų, nepagailėkite sriubai petražolės šakelės. Štai kaip ji atrodo kavinės interneto svetainėje:
Po sriubos atkeliavę maltinukai mane nustebino skoniu. Tikrai tikėjausi vyraujančio morkų skonio, bet maltinukai buvo taip puikiai pagardinti prieskoniais, kad keletą kartų net pamaniau valgantis mėsą.
Na, o iš bulvių košės, kai pieną bei sviestą joje pakeičia vanduo, gauni tai ką matai: nei vaizdelio, nei skonelio. Tik prieskoniai šiek tiek ją pagyvino.
Bendrai paėmus antrasis patiekalas nustebino, ir turėčiau žemai nulenkti galvą prieš virtuvės šefą. Jam puikiai pavyko perteikti mėsos skonį, ir tai laikau aukštuoju pilotažu.
Ilgiau liaupsinti maltinukus man neleido barmenė, nunešusi lėkštę. Ji paklausė, ar norėsiu paskanauti ir plovo. Atsakiau net negalvodamas, kad šiandien mano organizmui streso pakaks.
Na, tik pagalvokite – tailandietiška sriuba be krevečių, maltinukai be mėsos ir dar plovas be mėsos būtų jau per daug. Tad atsisakau plovo ir paprašau deserto.
O štai apie pyragą nieko gero pasakyti negaliu. Nes karamelės saldumą burnoje jaučiau dar ir kitą dieną. Jei kas paprašytų manęs pagaminti saldesnį desertą, vargu, ar sugebėčiau – čia reikia didesnių įgūdžių...
Tad baigdamas gurkšnoti imbierinį vyną mintyse dėliojau vertinimą. Niekaip negalėjau atsistebėti, su kokia meile dirba barmenė, kiek dėmesio ji skiria kiekvienam klientui, net tokiam mėsavalgiui, kaip aš.
Mąsčiau, kokia laki turi būti virėjo fantazija, kad atsisakius mėsos pavyktų gaminti maltinukus, plovą. Nenustebsiu, jei jie čia ir cepelinus gamintų.
Tik dėl to, kad mano fantazija nėra tokia turtinga ir nesugalvoju, kuo reikėtų pakeisti cepelinų įdarą - maltą mėsą ir spirgučių padažą – aš jiems skyriau penketą.
Dar už tai, kad jie užuominomis savo meniu palieka žmonėms viltį sugrįžti prie įprastos mitybos. Ir nekuria naujų patiekalų bei pavadinimų.
Tiesa, po valandos aš vėl buvau alkanas. O jau tada leidau sau pasimėgauti jautienos didkepsniu.
Kai žmonės meta rūkyti, dažnas nešiojasi saldainių, kad vos užsimanius parūkyti būtų galima numalšinti norą saldainiais. Jeigu tapčiau veganu, tektų nešiotis pilnas kišenes morkų...
