Taip, tai buvo visai ne Savičiaus, o S.Stanevičiaus gatvė.
Tad lygiai po savaitės mes patraukiame į Fabijoniškes – „Parma Pizza“.
Privažiuojame prekybos centrą Stanevičiaus gatvėje ir pradedame „Parma Pizza“ paiešką.
Kažkodėl tikiuosi rasti atskirai įsikūrusią piceriją, bet plakatas prie parduotuvės įėjimo mums rodo, kad reikia eiti į vidų. Plakatas sufleruoja dar kai ką – kad tai „pica išsinešti“. Tik išsinešti?
Pasirodo, viduje yra vos vienas mažas staliukas, prie kurio valgyti tikrai nesinori – per daug veiksmo aplink ir per mažai vietos.
Šios informacijos anksčiau neužfiksavau, tad gal porą minučių sustingę skaitome meniu ant stiklo – Antakalnis gana toli, tad kaip mes pasimėgausime dar šiltomis picomis?
Spėsime! Ir einame į vidų.
Su mumis maloniai pasisveikina ponia, dirbanti prie kasos, ir visai netikėtai prasideda labai nuoširdus bei malonus pokalbis.
Mes tik norime paklausti, per kiek laiko galime tikėtis savo užsakymo, o viskas pakrypsta iki to, kad išsipasakojame, iš kokio rajono atvykome (sakė, net iš Pilaitės pas juos atvažiuoja, bet iš Antakalnio mes pirmieji, ir jei patiks, turime apie juos papasakoti ir kitiems).
Sužinome, kad ši picas kepanti vieta veikia vos mėnesį ir naudoja tik tikrus itališkus miltus, itališkus pomidorus, mocarelą ir tyrą alyvuogių aliejų (ponia parodo į kampą, ir aš puolu fotografuoti. Regis, jai tai patinka). Net pasako, kad valgydami šias picas mes pradedame sveiką gyvenseną (ji tuo tikėjo, tikime ir mes).
Tas pokalbis toks nuoširdus ir atviras, jog apima jausmas, kad kalbiesi su sena pažįstama.
Užsisakome „Parmos“ (5,95 EUR) ir „Veronese“ (4,95 EUR) picas. Praėjus 10-15 minučių, jau lekiame namo – mes norime jų dar šiltų!
Žinoma, papuolame į kalėdinį kamštį, ir namus pasiekiame gerokai vėliau, tad picos jau gerokai atvėsusios.
Paragaujame. Nors skonis neblogas, nusprendžiame, kad reikia orkaitės pagalbos, tad nustatę maksimalų karštį ir padėję picas ant grotelių pašildome po 1-2 minutes.
Ir tada įvyksta dieviškas atgimimas – picos vėl buvo tarsi ką tik iš pečiaus.
Idealus pado traškumas, gyvas sūrio skonis ir kiti priedai pražydo visu gražumu. Iki dabar pamenu saldžių pomidorų skonį.
Neturiu nei vienos pastabos savo „Veronese“ (pomidorų padažas, mocarela, ypač tyras alyvuogių aliejus, virtas kiaulienos kumpis, vytinta čioriso dešra, konservuotos paprikos) ar žmonos „Parma“ picai (pomidorų padažas,mocarela, žaliasis padažas, vytintas kiaulienos kumpis, juodosios alyvuogės, kietasis sūris, saulėje džiovinti pomidorai, šviežios salotos). Jos garantuotai patenka tarp mano TOP favoritų Lietuvoje.
Vien ko vertas picų pado skonis, kuris man vėl priminė, kad neapolietiškoje picoje tai yra Nr. 1 – iš tikrųjų pakanka tik trintų pomidorų ant viršaus, ir galima juo mėgautis.
Nežinau, iš kur jie gavo tešlos receptą, bet picos padas buvo idealus, ir net žmona nepaliko nė vieno kraštelio. Kažkas „Parma Pizza“ tikrai turi sieti su Italija.
Galima džiaugtis ne tik pado skoniu. Ne mažiau svarbi ir jo struktūra: valgant rankomis padas muo puikiausiai laikė picos priedų svorį, nors picos viduryje jis buvo idealaus plonumo. Nuo picos krašto link vidurio jis tolygiai plonėjo.
Pastebėjote Parmos kumpio gabalėlius, jų dydį? Kitų produktų kiekį? Nė vieno lašo „chaltūros“ šioje vietoje neaptikome, ir jei gyvenčiau arčiau Fabijoniškių, čia būčiau tikrai dažnas svečias.
Tiesiog idealiai suformuota ir pagaminta pica pagal visas neapolietiškos picos tradicijas už vieną geriausių kainų Vilniuje.
Keli šimtai sekėjų jų feisbuko puslapyje? Keli tūkstančiai – tai minimali riba už jų pastangas ir picas. Prie jų turi driektis eilės lyg populiariausioje Neapolio picerijoje… To ir palinkėsiu, nes, regis, radau dar vieną perlą, kuris slėpėsi kažkur Fabijoniškėse.
Vertinimas: 10 iš 10
Kaina: 11,30 už dvi picas (kainos prasideda nuo 4,50 EUR)
