Veganų ginti stojęs D. Martinelli: „Pagrindinė problema – agresyvūs mėsėdžiai“

Italas Dario Martinelli (43 m.) niekada nemėgo alaus, tačiau paragavęs lietuviško iškart pakeitė nuomonę.

 D.Martinelli – veganas, o jo sūnus Elmis – vegetaras.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 D.Martinelli – veganas, o jo sūnus Elmis – vegetaras.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Pasak D.Marintelli, pPagrindinė problema, su kuria susiduria veganai, – visuomenės spaudimas ir nemalonios užuominos, atskriejančios iš agresyvių mėsėdžių.<br> I.Deltuvaitės nuotr.
Pasak D.Marintelli, pPagrindinė problema, su kuria susiduria veganai, – visuomenės spaudimas ir nemalonios užuominos, atskriejančios iš agresyvių mėsėdžių.<br> I.Deltuvaitės nuotr.
Nors D.Martinelli – veganas, sūnus Elmis – vegetaras, o žmona Lina – visavalgė, šeima sugeba suderinti mitybos įpročius.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Nors D.Martinelli – veganas, sūnus Elmis – vegetaras, o žmona Lina – visavalgė, šeima sugeba suderinti mitybos įpročius.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (5)

Miglė Šalavičiūtė, „Lietuvos rytas“

Jan 14, 2018, 9:28 PM

„Jūsų alus – geriausias pasaulyje! O prie jo pridėjus keptą duoną ir sporto varžybas per televiziją gauname mano idealų vakarą!“ – atskleidė Lietuvoje su žmona Lina (39 m.) ir sūnumi Elmiu (7 m.) įsikūręs Kauno technologijos universiteto profesorius, Semiotikos instituto vadovas, muzikologas ir kompozitorius, knygų autorius ir aktyvus veganizmo šalininkas.

Veganai šį profesorių žino ir garbina jau seniai. O didžioji Lietuvos visuomenės dalis apie jį sužinojo, kai medikai pranešė apie ligoninėje atsdūrusį kūdikį, kuris, kaip skelbta, nusilpo dėl veganinės motinos mitybos. D.Martinelli tuomet pasipiktino medikų interpretacijomis ir parašė viešą laišką. Jį skaitykite žemiau:

Dario į Lietuvą persikėlė iš Suomijos. Savo akademinę karjerą jis pradėjo Helsinkio universitete. Ten susipažino su lietuvaite Lina, netrukus vienas kitam ėmė jausti ne vien kolegiškus jausmus.

Kai po kelerių metų draugystės pora susituokė ir susilaukė sūnaus, nutarė nelikti Suomijoje, o kraustytis į Italiją arba Lietuvą.

„Ėmėme abiejose šalyse ieškoti darbų ir Lietuvoje juos gavome kone iškart – mano žmonai buvo pasiūlytos Doktorantūros skyriaus vadovo pareigos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o man – Semiotikos instituto vadovo Kauno technologijos universitete“, – pasakojo D.Martinelli, dievinantis eksperimentinę muziką, ypač minimalizmą, ir tapęs dideliu Broniaus Kutavičiaus ir Ryčio Mažulio gerbėju.

Nors italas iš karto pastebėjo, kad Lietuvoje kitos tautybės, seksualinės orientacijos ir kitokią religiją išpažįstantys žmonės sutinkami su dideliu nepasitikėjimu, net priešiškumu, jam patiko Vilniaus ir Kauno architektūra bei Kuršių nerijos gamta. Ir dar – itin spartus internetas.

Dar vienas dalykas, kuris mūsų šalyje erzina italą, – agresyvus vairavimas.

„Gatvėse daug vairuotojų, kurie važiuoja taip, tarsi jiems nebūtų svarbu – gyventi ar mirti“, – stebėjosi Dario.

Lietuvių studentai jam pasirodė ne tokie šnekūs kaip italai, tačiau kur kas šnekesni nei suomiai. Tačiau kad ir kur dėstytų, jis visur susiduria su ta pačia problema – kaip per paskaitą atitraukti studentų dėmesį nuo išmaniųjų telefonų.

Anksčiau D.Martinelli daug keliaudavo su šeima, bet dabar ir jam, ir žmonai tenka daug kur vykti darbo reikalais, tad kartu iškylauja mažiau. Tačiau nors vieną savaitę per metus būtinai praleidžia Lietuvos pajūryje – Kuršių nerijoje arba Klaipėdoje.

„Tokios atostogos man ir patinka, ir nervina – nors negaliu atsigrožėti Nidos, Juodkrantės gamta, nekenčiu kaitintis saulėje, būti aplipęs smėliu, tad nuolat bambu ir įkyriu savo šeimai“, – neslėpė italas.

Kitas dalykas, kuris patinka visai šeimai, – kultūrinės atostogos. Jie lanko Europos miestus ir regionus, garsius savo istorija.

„O laisvalaikį mėgstu leisti namuose – esu telemanas, mėgstu žiūrėti filmus, sporto rungtynes. Dar blogiau – jei pradedu žiūrėti kokį nors serialą, turiu pažiūrėti visas serijas vienu prisėdimu“, – prisipažino profesorius, turintis paaiškinimą šeimai, nes dėsto kino meną.

– Ar dažnai lankotės Italijoje ir ko labiausiai pasiilgstate?

– Institutą, kuriame dirbu, sieja tvirti ryšiai su Romos, Turino, Bolonijos, Palermo ir Kasino universitetais, taigi dažnai esu kviečiamas ten dėstyti.

Labiausiai pasiilgstu žmonių. Italijoje gyvena keletas mano geriausių draugų.

Visai neseniai susitikau su vienu – turėjau laisvą vieną pavakarę, ir tas kelias valandas negalėjome nustoti juoktis.

Kalbėjomės apie viską, ir buvo iš tiesų nuostabu. Kol kas dar su niekuo nesugebėjau užmegzti tokios draugystės Lietuvoje – dėl to kartais mane apima liūdesys.

– Rašote mokslinius straipsnius, knygas, o neseniai išleidote pirmąją grožinės literatūros knygą „Laiškai sūnui vegetarui“. Kas jus įkvėpė?

– Mane įkvepia vienas dalykas. Esu iš darbininkų šeimos.

Mano tėvai buvo pirmieji giminėje, baigę vidurinę mokyklą. Visi mano dėdės ir tetos yra baigę tik keletą klasių, o kai kurie iš viso nelankė mokyklos.

Tai man ir mano broliui buvo didelė paskata ko nors siekti.

Mes supratome, kad pasiekimai ateina tik per išsilavinimą ir sunkų darbą.

Nes jei neturi turtingų ir įtakingų giminaičių, viską teks užsitarnauti pačiam.

Darbininkų klasę aš suprantu taip: jeigu viskas klostosi gerai, dirbk toliau, o jei blogai – dirbk dar daugiau.

– Daug metų buvote vegetaras, neseniai tapote veganu. Kur šio judėjimo ištakos?

– Daug kas veganizmą laiko pastarųjų metų mada ir mano, kad tai – gyvenimo būdas, kurį žmonės pasirenka dėl sveikatos. Tačiau tai nėra tikslas. Pastaraisiais metais veganizmas iš tiesų plinta žaibišku greičiu, tačiau tai – jau senas judėjimas.

Jo ištakos siekia 1944 metus, kai britas Donaldas Watsonas įsteigė Veganų draugiją, – ši organizacija atskilo nuo Vegetarų draugijos ir pasirinko daug griežtesnius mitybos principus: atsisakė ne tik mėsos, bet ir visų kitų gyvūninės kilmės produktų (pieno produktų, kiaušinių, netgi medaus).

D.Watsonas pradėjo leisti laikraštį „Veganų naujienos“ ir jame veganizmą apibrėžė kaip „doktriną, pagal kurią žmogus turėtų gyventi neišnaudodamas gyvūnų“.

Maždaug apie 1970-uosius, kai ėmė rastis vis daugiau mokslinių duomenų, įrodančių augalinės mitybos naudą sveikatai, judėjimo idėja tapo nebe etika, o sveikata.

Maždaug tuo pat metu lygiagrečiai ėmė dygti gyvūnų teisių, aplinkosaugos organizacijos, perėmusios pirminius veganizmo tikslus, o pats veganizmas sušvelnėjo ir buvo imtas sieti su gastronominiais aspektais.

Nors judėjimas apima didelį spektrą įsitikinimų, visuomenėje dažnai yra suprantamas kaip dieta.

– Su kokiais sunkumais susidūrėte tapęs veganu?

– Pagrindinė problema yra visuomenės spaudimas ir nemalonios užuominos, atskriejančios iš agresyvių mėsėdžių.

Kai neseniai viename portale buvo paskelbtas pokalbis su manimi, buvau nustėręs, kiek daug negatyvių komentarų jis sulaukė. Kažkas net pakomentavo, kad kadangi nesu labai plonas, matyt, naktimis kemšu kepsnius.

Dar kažkas pakomentavo, kad gyvūninės kilmės produktų atsisakymas vyrus daro impotentais, ir būtent dėl to Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis Mahatma Gandhi (1869–1948) neturėjo vaikų. Bet tiesa ta, kad jų turėjo netgi keturis!!! Žmonės kartais būna išties juokingi.

– Koks jūsų dienos racionas? Ar gaminate pats?

– Mėgstu ir gaminti, ir valgyti. Nesu labai plonas – esu veganų teisės valgyti skaniai gynėjas. Sklando gandai, kad veganai valgo nedaug ir daugiausia žolę, tai – tikrai ne aš!!!

Man patinka paprasti, greitai paruošiami patiekalai, esu makaronų patiekalų specialistas ir nekenčiu aukštosios virtuvės – juk esu iš darbininkų klasės.

Kartais gaminu mėsiškus patiekalus iš netikros mėsos, man ypač gerai pavyksta Bolonijos makaronai su sojų faršu, ne kartą apmoviau svečius, kurie manė, kad valgo tikrą mėsą.

– Jūs – veganas, jūsų sūnus – vegetaras, o žmona – visavalgė. Kaip suderinate mitybos įpročius šeimoje?

– Tai daug lengvesnis klausimas, nei daug kam atrodo. Dažnai pamirštama, kad veganiškoje dietoje nėra nieko, ko mėsėdžiai negalėtų valgyti.

Veganišką vakarienę gali valgyti visi – mėsėdžiai, vegetarai, išpažįstantys įvairias religijas.

Dauguma religijų vienaip ar kitaip reguliuoja, valgyti ar nevalgyti mėsą, tačiau nė viena nedraudžia valgyti brokolių.

Rinktis augalinę dietą skatina etiniai, sveikatos ir aplinkosauginiai veiksniai, bet yra ir dar du – draugiškumas ir smagumas.

Gera valgyti maistą, kuris tinka visiems!

Su „Lietuvos ryto“ skaitytojais D.Martinelli pasidalino receptu. Išbandykite!

Makaronai su avinžirniais

Tai klasikinis italų patiekalas, atėjęs iš valstiečių tradicijos, taigi paprastas, geras, pigus ir maistingas: gausite angliavandenių, baltymų, A ir B klasės vitaminų, geležies. Šiam receptui vietoj avinžirnių galima naudoti įvairių rūšių pupeles. Pagrindas visuomet bus tas pat, o priedai gali keistis.

Reikės (4 porcijoms):

320 g trumpų makaronų („pipette“, „gnocchetti“, „ditaloni“, geriausia – kriauklelės, kaušelio tipo, kad įlįstų avinžirnis),

500 g virtų avinžirnių (galima pirkti nevirtus, tačiau prieš verdant reikia mažiausiai parą mirkyti keletą kartų pakeičiant vandenį),

250 g pomidorų tyrės,

stiklinės raudonojo vyno,

alyvuogių aliejaus,

vienos morkos,

vieno saliero stiebo,

vieno svogūno,

vienos arba dviejų skiltelių česnako,

šakelės rozmarinų (tiks ir džiovinti),

kelių lapelių šalavijų (tiks ir džiovinti),

juodųjų pipirų,

druskos,

cukraus.

Smulkiais kubeliais supjaustykite svogūną, salierą bei morką ir suverskite į puodą su įkaitintu aliejumi. Pakepinkite ant nestiprios ugnies, kol paruduos. Tuomet įdėkite kapotą česnaką, rozmarinus, šalavijus. Pakepinkite dar šiek tiek, kol visos daržovės pakeis spalvą, tuomet supilkite vyną, įdėkite pipirų, druskos.

Nuplaukite ir nuvarvinkite avinžirnius, sudėkite į puodą su kitomis daržovėmis, šiek tiek pakaitinkite, tuomet supilkite pomidorų tyrę ir stiklinę vandens. Pomidorų tyrė kartais suteikia rūgštoką skonį, todėl galima įdėti šaukštelį cukraus.

Uždenkite puodą ir ant nestiprios ugnies kaitinkite toliau. Dažnai maišykite, kad nepridegtų. Kuo ilgiau virsite, tuo bus skaniau. Kartkartėmis galite įpilti šiek tiek vandens. Turi būti nei per tiršta, nei per skysta – panaši konsistencija kaip šaltibarščių.

Kol padažas kaista, išvirkite makaronus. Užvirkite vandenį, įberkite žiupsnelį druskos ir sudėkite makaronus. Makaronai turi būti „al dente“ (jokiu būdu nepervirkite!). Kai makaronai išvirs, nukoškite ir supilkite į puodą su avinžirniais. Išmaišykite.

Dabar galite sudėti į lėkštes ir papildomai apšlakstyti alyvuogių aliejumi. Jei mėgstate aštriau, galite įdėti daugiau juodųjų ar aitriųjų paprikų. Dėl grožio ir kvapo galite užberti dar šiek tiek rozmarinų ir šalavijų.

Viena paslaptis: daugelis žmonių naudoja pigų vyną maistui ruošti, o geria brangų. Mano patarimas – gamindami naudokite tos pačios rūšies vyną, kurį gersite valgydami patiekalą, – skoniai bus suderinti. Skanaus!

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.