Nesileisiu į detales, bet važiuodami iš Palangos į Kauną dėl cepelinų užsukome į Šiaulius. Vienoje daugelio išgirtoje kavinėje nustebome sužinoję, kad cepelinai pasibaigę. Tad leidžiamės toliau jų ieškoti.
Už 14 kilometrų randame užeigą šmaikščiu pavadinimu „Smakų smakas“. Suprask – čia pavalgysi sočiai ir skaniai. Tad susigundome ir užsukame.
Sužinome, kad ir čia cepelinų nėra, nes savaitgalį jie net negaminami.
Keistas sprendimas, greičiau sakyčiau – kvailas. Užeiga lyg ir orientuojasi į lietuvišką virtuvę, bet pagrindinio patiekalo nėra. Bet keliauti nebesinori, tad liekame, tuo labiau, kad jau 16:30, o mes dar nepietavę.
Meniu pasirinkimas toks didelis, kad apžvelgus dideles patalpas ir pabandžius mintyse suskaičiuoti, kiek čia vienu metu gali pavalgyti žmonių, susimąsčiau, kokio dydžio turėtų būti virtuvė, kad sugebėtų laiku pagaminti visa tai, ką „Smakų smakas“ siūlo. Prajuokino ir tai, kad savaitgalį cepelinų gaminti turbūt neapsimoka ar ne prestižas, bet picų paskanauti galima...
Iš padavėjos sužinome, kad dienos sriuba – šviežių kopūstų, kiek padvejojusi mano draugė užsisako. Aš pasirenku naminę šiupininę ir silkės. Abu pasirenkame ir po kepsnį.
Sriubos buvo tikras siurprizas. Kol padavėja priėmė užsakymą ir atnešė iki stalo, šviežių kopūstų sriuba spėjo virsti raugintų kopūstų. Mums buvo patiekta būtent raugintų kopūstų sriuba. Sprendžiant pagal tai, kokia ji buvo suvirusi, o kopūstai sukritę, galiu drąsiai teigti, kad buvo šildyta ne pirmą kartą. Jei vienu žodžiu – tragedija.
Na, o mano užsakyta šiupininė galėjo „pasididžiuoti“ pieniškomis dešrelėmis. Suprasčiau, jei tai būtų kaimo stoties valgykla, ir virėjui būtų tas pats. Radau kažkiek paplėšytos mėsos, bet šios sriubos šiupinine vadinti negalėčiau, nebent klaikia jos parodija. Pasidomėkite, kokio tirštumo turi būti ši sriuba, jei jau mėsą keičiate pieniškomis dešrelėmis. Geriau naudokite rūkytas, riebesnes. Nes ši sriuba – tai savotiškas sriubos ir antrojo patiekalo mišinys.
Sriubos nuliūdino, kaip nuliūdino ir silkė. Būsiu atviras – man gėda už kavinės savininkus ir virėjus, kurie bando nustebinti klientus pirkdami silkės filė, kuri daugybę dienų mirksta acte vakumuota ir dar daugybę dienų gali sėkmingai mirkti kavinės šaldytuvuose. Praktiška, bet neskanu. Nemanau, kad sunku nupikrti nevalytas silkes su galvomis ir išmokti jas išvalyti. Sūrią, be skonio silkę turėjo gelbėti šalia jos patiektas „marmalas“, kuris meniu kažkodėl buvo vadinamas morkų ir grybų padažu, bet to nepavyko padaryti net jam.
Nusivylimas vis stiprėjo, bet vilties turėjome, nes dar laukė karšti. Bet pradėjus juos valgyti teko visiškai nusivilti. Jau pažvelgus į lėkštėse patiektą garnyrą suvoki, kad virėjas šiandien be nuotaikos ir į visas lėkštes drebia tą patį, tik dėl įvairumo vienoje lėkštėje pabarstė agurko.
Kalbant apie salotų skonį – koks vaizdas, toks ir skonis. Manau, vargu ar jas krimstų ir išalkęs triušis, nebent žinodamas, kad dar savaitę negaus valgyti.
Ragaudamas padažą supratau, kad virėjas yra įsimylėjęs ir gan stipriai. Arba virtas voveraites prieš naudodamas tingėjo nuplauti, arba pagalvojo, kad tai nėra būtina, bet padažo aš valgyti negalėjau. Jis kaip ir salotos liko nepaliestos. Nesuvalgiau ir visos mėsos, nes jai tikrai trūko padažo, kuris dėl virėjo perdėtos meilės druskai manęs negundė.
Žvelgdamas į draugę mačiau, kad ir ji nespindi džiugesiu. Jai salotos taip pat pasirodė nevalgomos. Ne pirmą kartą susiduriu su klaidingu virėjų mąstymu: jei pridėsiu visko kas po ranka į vištienos įdarą, tai atrodys fantastiškai. Drįsiu paprieštarauti – jūs klystate. Visų pirma tai turi derėti, antra, kiekybė nebūtinai - kokybė. Šiame patiekale arba turėjo nebūti grybų, arba slyvų, nes vienų sūrumas niekaip nederėjo su kitų saldumu.
Liūdnais veidais sėdėjome ir laukėme padavėjos. Jai atėjus aš smulkiai išsakiau visus mūsų priekaištus, pradedant „šviežių kopūstų“ sriuba, baigiant slyvomis... Išgirdome tradicinę frazę: „Perduosiu virtuvei“ ir „Ar jau paskaičiuoti?“
Tad vertinu tik silpnu trejetu. O ir tuos du balus prie vieneto pridėjau už universalią idėją puošiant salę. Ant palangių stovinčios eglutės buvo papuoštos širdelėmis, kurios pakeitė prieš tai, matyt, kabėjusius kalėdinius žaisliukus. Na, o atėjus Velykoms širdelių vietoje turbūt puikuosis marginti kiaušiniai.
Vargu, ar meniu pirmasis puslapis atspindi tai, ką mes šiandien patyrėme, vargu, ar galiu kam nors šią vietą rekomenduoti, nebent alkanam triušiui...
„Smakų Smako“ administracija įvertino tinklaraštininko Riebus katinas kritiką. Pateikiame jos atsakymą.
„Straipsnyje pateikiama neobjektyvi nuomonė, kuri paremta siauru p. Riebaus katino suvokimu apie maistą. Kadangi mūsų sriubų ir kepsnių receptai neatitiko galimai išpaikinto riebaus katino skonio, jis ėmė ironiškai nurodinėti, kaip reikia virti sriubas, gaminti kepsnius ir t.t. Konkrečios kritikos susijusios su vieno ar kito patiekalo gamyba jokios, tik šmaikštūs, neprofesionalūs palyginimai, pasierzinimai. Jei p. Riebus katinas teiktųsi kokį kartelį prieš rašydamas pasidomėti receptais, patalpintais įvairiose maisto gaminimo knygose ir internete, suprastų, kad, sakykime, šiupininės sriubos gaminimo yra daugiau nei vienas variantas, kad cepelinai nėra jau toks lietuviškas patiekalas, juos verda ir mūsų kaimyninės šalys. Ir ne prašalaičiui spręsti, virti mūsų įmonei savaitgalį cepelinus ar nevirti. Todėl ir nepikta, kad šiais laikais kas netingi ir neturi ką veikti gali rašyti ir kritikuoti. Mes uždrausti negalime, bet ir veltis į diskusijas nematome prasmės.
Taip pat sukėlė abejonių ir pats vertinimas. Jis labai neobjektyvus. Riebaus katino tinklaraštyje rašoma, kad bus vertinama pagal 4 punktus: interjeras, švara, aptarnavimas, maistas. Toks vertinimas yra niekinis, nes p. Riebus katinas turėtų pateikti kiekvieno punkto konkrečius kriterijus, kuriuos taikytų kiekvienai įmonei, kurioje apsilanko. Dabar yra taip: man patiko ar nepatiko. O rašydamas galimai užsakomąjį straipsnį apie mūsų įstaigą, p. Riebus katinas pamiršo savo sukurtą vertinimo sistemą. Subjektyvūs vertinimo punktai: aptarnavimas, švara, ir interjeras kažkur išgaravo. Iš viso interjero liko tik eglutės... Jis pastebi dideles patalpas, o interjero nemato. Jam svarbu, kiek užeigoje telpa žmonių ir kokio dydžio virtuvė. O tai reiškia, kad objektyvumo, vertinat interjerą, visiškai nėra.
Kaip ir kompetencijos šioje srityje. Apie švarą ir jį aptarnavusios padavėjos vertinimą visiškai neužsiminta. Be to įžvalgus skaitytojas turėjo pastebėti, kad šiame straipsnyje p. Riebus katinas akivaizdžiai mus įžeidinėja, kvailina.
Tikriausiai akivaizdu ir tai, kad p. Riebus katinas yra galimai mėgėjas kaip kokia kaimo gaspadinė su savo internetiniais receptukais. Mes maitinimo srityje dirbame daugiau nei 15 metų, žinome savo galimybes ir turime tikrai nemažai klientų, kuriems mūsų virtuvė tinka ir patinka (juk dėl skonio nesiginčijama), todėl esame įsitikinę, kad p. Riebus katinas kaip vertintojas mums patarinėti galėtų bent 5 metus išdirbęs SAVO įkurtoje maitinimo įmonėje ir turėdamas bent jau praktinės profesionalios patirties.
Dar norėčiau paminėti, kad p. Riebaus katino bailumas mums yra įrodymas, kad jam trūksta kompetencijos. Net ir tie, kurie nesivadina maisto ekspertais, dėl nepatikusio maisto ar virtuvės klaidų kviečiasi administracijos darbuotoją ir išsako savo pastabas. O tai reiškia, kad p. Riebaus katino mėgėjiškas požiūris į maistą ir jo gaminimą nėra toks tvirtas, kad galėtų diskutuoti su profesionaliais virtuvės darbuotojais. Daug paprasčiau yra smeigti durklą iš pasalų. Jis tą gali, nes yra tinklaraštininkas, mėgėjas, be vardo, pavardės, be specialaus išsilavinimo, tik su pseudonimu ir asmeniniu suvokimu.
Mes labiausiai vertiname tuos klientus, kurie vietoje, čia ir dabar, išsako savo pastebėjimus ir realią kritiką. Tada turime galimybę pasiaiškinti, atsiprašyti už virtuvės klaidą ir mokytis iš klaidų.
Visko darbe pasitaiko, juk maistą gamina žmonės, veikia žmogiškasis faktorius. Iš klaidų mokomės, esame žmonės ir klystame. Ir net turėdami tokią darbo patirtį nedrįstume kritikuoti kitos virtuvės receptūros, interjero. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Na nebent užkliūtų švara ar neprofesionalus aptarnavimas.
Laikomės nuostatos: „Protingi žmonės neįsižeidžia, jie daro išvadas“ (Agata Kristi). Ir DAR vieno naujo neva maisto kritiko laisvalaikio pomėgis neturi atimti mums noro dirbti dėl tų klientų, kurie mus įvertina (įvertins), kurie švenčia šventes ir vėl sugrįžta pas mus. Jų pastabos ir patarimai yra daug vertingesni, nei Riebaus katino laisvo turinio ironiškas rašinėlis.“
