Gavau ne vieną rekomendaciją aplankyti restoraną „Svarstyklės“. Neslėpsiu – buvo ir peikiančių tą restoraną, bet kol pats neparagavau maisto, vertinti negalėjau. Tad atėjo metas viską patikrinti pačiam.
Statydamas automobilį pilnutėlėje restorano aikštelėje iššūkį rasti vietą priimu kaip gerą ženklą. Jei pietų metu aikštelė pilna – vadinasi, ir restoranas pilnas. O tai lyg pranašiškas skanių pietų ženklas. Tad nenorėdamas, liaudiškai tariant, prisikarksėti, išlipdamas iš automobilio keletą kartų pastuksenu per medžio imitacijos apdailas automobilyje, ir, aišku, tris kartus nusispjaunu per petį. Tiesa, kalbant apie prietarus, per kelią perbėgę juodi katinai man neša sėkmę. Katinas katinui nekenkia…
Užsukus į vidų spėjimas apie pilnutėlį restoraną pasitvirtina. Tad laisvo stalelio tenka šiek tiek paieškoti. Jį randame lauke.
Meniu atspindi tai, kad restoranui jau daugiau nei 20 metų. Lyg metraštyje jame buvo gausiai prirašyta įvairių patiekalų. Lyg ant svarstyklių vieni kitus bando nurungti europietiški ir kiniški patiekalai. Aš visada linkęs rinktis man artimesnę europietišką virtuvę, tačiau labai noriu paragauti jaučio liežuvio saldžiarūgščiame padaže, kurį mano draugas liaupsino visą kelią iki restorano... Tad neparagauti tokio stebuklo būtų didžiausia nepagarba draugui. Vartant meniu lieka pasirinkti sriubą bei stebėti, ką pasirinks draugas, kuris šiame restorane jau ne pirmą kartą.
Padavėjai priėmus užsakymą aš žvilgteliu į laikrodį – taip sakant, pasižymiu starto pradžią. Keli komentatoriai piktinosi, kad šiame restorane tenka ilgai laukti maisto. Tad noras patikrinti ar paneigti šį mitą reikalauja ir tikslaus pasiruošimo. Sekundometras įsijungia, o aš tuo metu žvalgausi aplink nužiūrinėdamas tarp stalų lakstančius padavėjus.
Pasirodo, dauguma jų čia dirba ne ką trumpiau nei gyvuoja restoranas. Tai ir gerai, ir kartais blogai. Bet tai tik mano nuomonė. Pliusas tas, kad senam darbuotojui iki skausmo pažįstamas meniu. Gavęs sunkesnį klausimą apie kažkurio patiekalo gaminimą ar priedus prie jo jis nepasijaus kvailai. Nesakau, kad tai sunku išmokti naujam darbuotojui, bet retas naujokėlis dabar dega tokiu noru...
Na, o minusas tas, kad seni darbuotojai savotiškai atsipalaiduoja ir pasijunta pasaulio bambomis arba nedeklaruotais baro savininkais. Tuomet aptarnavimas ir bendravimas tampa nebe toks oficialus. Tada ir į kritiką žvelgiama per pirštus, ir dažnai bandoma kaltę suversti pačiam klientui, kuris išsakęs pretenziją pasijunta kaltu pabendravęs su tokiu neetatiniu restorano savininku. Nepagalvokite, kad aš tai taikau šiam restoranui – tiesiog tai išniro iš prisiminimų, kuriuos sukėlė draugo pasakojimas apie seniai čia dirbančią didžiąją dalį darbuotojų.
Plėstis labiau į prisiminimus mums sutrukdo atneštos sriubos. Prisipažinsiu – nebepažvelgiau į tiksintį sekundometrą, nes sriubos atkeliauja greitai. Nesuklysiu teigdamas, kad laukti reikėjo ne daugiau kaip 10 minučių. Tad darome mažą sriubų fotosesiją ir pradedame valgyti.
Iš draugo nebylaus galvos linkčiojimo į mano klausimą, ar skani sriuba, suprantu, kad su šaltibarščiais viskas gerai ir nereikia kankinti žmogaus su klausimais apie jų rūgštumą, tirštumą... Jei žmogus intensyviai darbuojasi įrankiais ir net atsakymui neranda laiko, reiškiasi, reikia netrukdyti jam mėgautis maistu.
Tad prisitraukiu arčiau man patiektą kreminę grybų sriubą ir persižegnoju – taip darau kaskart valgydamas grybus ne namie, nes kas žino, kokie ten grybai, ir kas juos rinko... Visi puikiai žinome, kad visi grybai valgomi, bent kai kurie tik vieną kartą. Tad pakabinu pilną šaukštą sriubos, pauostau, ar nėra nuodingų grybų. Užkietėję grybautojai neleis man sumeluoti – nuodingi grybai turi savotišką kvapą tiek žali, tiek termiškai apdoroti.
Pasikliaunu savo uosle ir neaptikęs pavojaus pradedu valgyti. Su kiekvienu šaukštu
pasineriu į grybų skonių jūrą. Džiugina, kad sriuboje dominuoja karališkos kilmės grybai – baravykai. Manau, ir mėgėjas baravyką lengvai atskiria nuo kitų jo pavaldinių. Tad šios skanios sriubos paslaptį nulemia grybai bei 90 proc. virėjo meistriškumas. Sutikite – net patys pačiausi produktai neišgelbės virėjo, kurio rankos dygsta iš ten, kur tamsu... Apie tokią įžvalgą spėju tik keliais sakiniais persimesti su draugu, kai mūsų diskusiją vėl nutraukia patiekti karšti patiekalai.
Dabar aš prisimenu, ką man apie liežuvio patiekalą kalbėjo padavėja priimdama užsakymą. Ji minėjo, kad šio patiekalo pakanka dviems žmonėms. Bet aš jos nepaklausiau – kur matyta, kad vienos jaučio liežuvio porcijos, kuri kainuoja 9,50 euro, užteks pasisotinti dviems žmonėms.
Žvelgdamas į lėkštę aš ir dabar nenoriu su ja sutikti – manau, šios lėkštės užtektų trims.
Jau girdžiu atskriejančias skaitytojų replikas: mažai – blogai, daug – blogai, neįtiksi tiems lietuviams. Taip, gal jūs ir teisūs, bet aš tik taip išsakau mano viduje tūnantį džiaugsmą dėl didelės porcijos. Ne, aš jos neįveikiau, kad ir kaip stengiausi. Buvo išties skanu, puikiai derėjo saldžiarūgštis padažas, kurio nebuvo per daug, kad liežuvis jame plauktų. Su minkšta mėsa puikiai derėjo ir daržovės.
Valgydamas lašišos kepsnį draugas buvo kur kas iškalbingesnis. Ne dėl to, kad lašiša būtų neskani, atvirkščiai – jis ją gyrė. Buvo sukalbamesnis, nes aš pasiūliau pasidalinti savo didele liežuvio porcija. Ne veltui sakoma: į vyro širdį – per skrandį... Tad mielos moterys, gaminkite skaniai ir gausiai, vyrai už tai jus tik labiau mylės.
Gaila, kad nebeliko skrandyje vietos desertams, bet ne bėda – aš čia dar sugrįšiu.
Vertinimas: Interjeras – 9, Švara – 8, Aptarnavimas – 8, Maistas – 8. Iš viso: 33 balas (vidurkis – 8,25). Tad penki nagučiai restoranui „Svarstyklės“.
Šį kartą iš mano dviejų įžvalgų pasitvirtino tik viena – kur daug žmonių pietų metu, ten skanus maistas. Antra įžvalga apie seniai dirbančius darbuotojus subliūško kaip muilo burbulas. Aptarnavimas buvo geras, priekaištų neturiu. Tad laukite tęsinio iš šio restorano, nes aš dar čia sugrįšiu.
Įspūdžiais pasidalino Riebus katinas
