Restoranu „Ridikai“ feisbuke pasivadinęs nedidukas bariukas Klaipėdos Minijos gatvėje buvo pilnutėlis. Nei lauke, nei viduje laisvų vietų nebuvo.
Užsukę į vidų susipažįstame su ant sienos kabančiu meniu. Tai dar viena iš daugelio apkalbų objektų, kai kalba eina apie šį bariuką. Meniu čia keičiasi kasdien. Jei kažko neparagavote vakar, tikrai nesitikėkite to rasti šiandien. Vykau ne vienas, mano kompanionas buvo tas žmogus, kuris čia lankosi jau ne pirmą kartą. Tad važiuodamas aš jau buvau gavęs instrukcijas, kaip čia viskas vyksta.
Jei trumpai: stabteli prie lentos – meniu, renkiesi, tada stoji į eilę prie baro, sulauki barmenės dėmesio, užsisakai ir ieškai vietos, kur prisėsti…
Užsisakę maisto, pradedame ieškoti laisvo stalo. Plieskiant nežmoniškam karščiui valgyti lauko terasoje tikrai nesinorėjo, tad staliuką bandome surasti viduje. Ir didelei mūsų nuostabai, mums pavyksta.
Prisėdę suvokiame, kad karštis karaliauja ne tik lauke, bet ir pačiame bariuke. Bet prie gretimų staliukų žmonės tyliai braukia prakaitą ir bando valgyti. Gal tą karštį kompensuoja skanus maistas?
Atnešta rūgštynių sriuba atrodė patraukliai, o ir kvapas viliojo imti šaukštą ir ragauti. Stabdė tik nuo kaktos varvantis prakaitas ir ore tvyrantis karštis.
Kadangi sinoptikai greito atvėsimo neprognozavo, teko pradėti valgyti. Jei sriuba būtų buvusi neskani, aš būčiau ir toliau bambėjęs apie nepakeliamą karštį. Bet rūgštynės priminė man pasisvečiavimus kaime, ir karšta sriuba tapo tikra palaima.
Karštis niekur nedingo ir ant stalo atkeliavus antriesiems patiekalams. Pirmiausia žvilgsnį mečiau į savo lėkštę. Tada prisiminiau, kad šis restoranėlis – lyg ir šeimos verslas. O kur šeima – ten ne tik meilė maistui, bet ir didelis vaišingumas.
Tačiau žvelgdamas į šaukštelį bulvių košės susimąsčiau: gal bulvės tiekiamos iš kažkokios mistinės vietos, kur jos įgyja kokių nors ypatingų maistinių savybių ir dėl to labai pabrangsta? Tad virėjas jų ir deda taip gailėdamas... Kito paaiškinimo neradau. Nes lėkštė tikrai per didelė tokiam patiekalui. Skurdokas buvo ir šviežių daržovių kiekis šalia šonkaulių.
Sutikite – ne didelė lėkštė džiugina akį, o jos turinys. Tad vertinant pateikimą, likau nemaloniai nustebintas. Yra tekę lankytis ne viename šeimos restorane, ir visuose žvelgiant į porcijas lėkštėse pajutau daug didesnį vaišingumą.
Kalbant apie skonį, mano valgyti šonkauliukai buvo sultingi, gerai iškepti, tiesiogine žodžio prasme krito, nėrėsi nuo kaulo. Tik žvelgiant į kainą ši porcija mažoka.
Na, o mano kompanionas mėgavosi spagečiais su vištiena. Kaip supratau, tas patiekalas jo čia jau išbandytas. Tad eilinį kartą jis tik pasidžiaugė gerai paruoštu valgiu.
Valgydamas žvalgiausi po salę. Stebėjau ateinančius, valgančius, išeinančius, dirbantį ir aptarnaujantį personalą. Tiek klientai, tiek personalas nespinduliavo dideliu džiaugsmu dėl karščio, kuris tvyrojo kavinėje. Tai ne tik kelia didelį diskomfortą, bet ir mažina darbuotojų jėgas. Na, kokia nauda iš „išvirusio“ darbuotojo?
Žinoma, kad mano galvelėje sukosi klausimas – kodėl čia lankosi žmonės?
Vertindamas ir palikdamas lipduką su teigiamu įvertinimu mąsčiau apie tai, kad didžiuojuosi čia dirbančiais, kurie gali tokiose salygose išbūti po 10 valandų per dieną, gal ir daugiau. Mes čia užtrukome tik gerą pusvalandį.
Dar viena priežastis, kodėl palikau lipduką – tai skanus maistas, bet ne patiekalų kainos, kurios neatitiko nei porcijų dydžio, nei interjero, nei sąlygų, kuriomis teko valgyti.
O labiausiai vertinant man imponavo tai, kad ši kavinė yra šeimos verslas, ir jei gerai supratau, tame karštyje kankinosi ir keli šio verslo savininkai, gal ir vaikaičiai.
Vasara jau baigėsi, bet ji ir vėl ateis. Tad rekomendacija savininkams – pasirūpinkite, kad kitą vasarą pas jus keptų tik kepsniai virtuvėje, o ne klientai salėje.
O jūsų maistas tikrai geras, tereikia tik įvertinti kainodarą, interjerą ir suvokus, kad jūs daugiausia tiekiate dienos pietus, kiek pakoreguoti kainas. Manau, apie dideles kainas „Ridikuose“ kalbu ne aš pirmas…
Tad didžiausios sėkmės puoselėjant šeimos verslą ir taisant atsirandančias klaideles.
Aš dar sugrįšiu, bet tikrai ne vasarą.
