Ledai, išgarsinę provincijos miestą – dėl jų smaližiai atvyksta autobusais

Rokiškio daugiabučių kvartale įsikūrusiame nedidukame ledų gamybos ceche net ir rudeniop verda darbas. Čia broliai Nerijus ir Artūras Leliai bei jų draugė Lina Bulovaitė pagal ypatingus receptus verda ledus.

Taip taip, verda! Šitą žodį vartoja ir patys broliai. Juk gaminant ledus reikalingas pasterizavimo procesas, o tai ir yra ne kas kita, o virimas – kaitinimas iki tam tikros temperatūros.

Ypatingus todėl, kad receptūras kuria pats Nerijus, profesionalus maisto technologas. Šios trijulės gaminama produkcija taip ir vadinasi – „Nerijaus ledai“. O jų išskirtinumas – vasaros gardėsiai daromi tik iš natūralių produktų, be jokių pieno ar grietinėlės miltelių, skonio stipriklių ar valgomųjų dažų, o dalį ledų konditeriai gamina visai be cukraus.

Prie ledų maišymo aparato stovintis Artūras, pamatęs fotografą, skuba pasikeisti chalatą.

„Kai gaminam su mėlynėm ar avietėm, chalatai per dieną pasidaro neišplaunami“, – paaiškina jis.

Vyras veda prie šaldiklio, rodo dėžes pjaustytų figų ir braškių, pakuotes pasifloros ir bergamotės, itin egzotiško skonio citrusinių vaisių, sulčių. Viskas skirta ledams.

Nerijus rodo jau gatavą produkciją. Šaldiklyje už vitrininio stiklo išrikiuota keliolika nerūdijančio plieno indų su įvairių spalvų ledais.

Broliai turi išvirę klasikinių – vanilinių, grietininių, šokoladinių ledų: be jų į visko pripildytą rinką neįsiterpsi, tačiau daugiau orientuojasi į išskirtinę produkciją gurmanams.

Jiems verdami ledai su netikėčiausiais priedais: bazilikais, aitriosiomis paprikomis, jūrų dumbliais, kanapėmis ir kitokiais su žodžiu „ledai“ tarsi ir nesiderinančiais ingredientais.

Broliai pakabina ir duoda ragauti šaukštą tamsiai žalios šaltos masės. Tai jūros dumblių ledai. Kvapas keistas, bet malonus, skonis ypatingas.

Vyrai juokiasi, kad jei dėtų vien dumblius, tikriausiai ir ragauti nedrįstume, tad skoniui subalansuoti pridėta ir rūgščių vaisių ir dar šio bei to.

Pasėmę šviesiai žalio gardėsio įspėja, kad šitas gal nepatiks, mat yra su ryškų kvapą turinčiais prieskoniniais bazilikais. Anaiptol – patinka: skonis aštrokas, bet gaivus.

Ledai su aitriosiomis paprikomis ir karčiuoju šokoladu labiau tinka vyrams, pirmas kąsnis gardus, o su antruoju jau junti, kaip kerpa liežuvį.

Nerijus vis užsuka į kavinę miesto centre, kur prekiaujama jo ledais, pasidomi, kas klientams labiausiai patinka, ką sukritikuoja.

Neseniai barmenas pasakojo, kad vienai klientei nepatiko ledai su bazilikais. Nerijus ima aiškintis ir sužino, kad 17-metė mergina paprašė ledų kokteilio, leido barmenui jį suplakti savo nuožiūra.

„Ir aš tokio kokteilio negerčiau! Ledų su bazilikais gali siūlyti brandesniam žmogui, kuris jau daug visko ragavęs, išlavėję skonio receptoriai, o ne paauglei. Juk pipirinių ledų vaikui irgi neduosi“, – sako Nerijus.

Žiemą ledų gamyba nesustabdoma, tik jų gaminama labai mažais kiekiais.

Ne sezono metu broliai stengiasi atsipūsti. Nerijus daug keliauja. Būdamas svetur visada ragauja vietinių ledų. Taip šauna į galvą naujų receptų idėjos.

Ledų gamybos cechas veikia jau 25 metai. Produkcija nedideliais kiekiais daugiausia iškeliauja į didmiesčius.

„Niekur mes labai nesireklamuojam, nes gamybos apimtys mažos, karščiausiu vasaros laiku per savaitę padarom nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių porcijų po 100 gramų“, – aiškina Nerijus.

Jis ir yra šio mažo šeimos versliuko įkūrėjas, galva bei idėjų generatorius. Brolis ledų gamyboje dalyvauja tik laisvu nuo pagrindinio darbo metu, jis vienoje įmonėje yra atsakingas už šilumos ūkį, ten dirba slenkančiu grafiku.

Ledų verslą Nerijus ėmė kurti dar būdamas studentu.

„Šitame pastate nuo seno buvo kooperatyvų krautuvėlės, senais laikais Rokiškio sūrinė gamino ir ledus, jais prekiavo čia pro langelį, stovėdavo vaikų eilė“, – pasakoja vyras.

Tuomet jis kaip tik atliko praktiką sūrinėje. Taip nutiko, kad tuo laiku sugedo ledų gamybos aparatas, o sūrinei pirkti naują neapsimokėjo, mat ledų gamino mažai ir tik vietinei rinkai.

„Spontaniškai kilo mintis: gal man pradėti ledus virt?“ – prisimena Nerijus.

Studentas visais kanalais ėmė ieškoti ledų gamybos įrangos ir rijo visą literatūrą apie ledų gamybą.

Vyras pasidžiaugia, kad anuomet pavyko įsigyti labai kokybišką ledų pasterizavimo aparatą, jis veikia iki dabar.

„Pirmieji receptai buvo klasikiniai, tai, ką per studijas išmokau. Ką gi gali sukurti, kol nesi profesionalas? Dabar tokių ledų neparduočiau, būtų gėda“, – tikina jis.

Gėda ne dėl skonių, o dėl medžiagų, iš kurių buvo gaminama. O gamino taip, kaip tuomet darė visi ledų gamintojai, – iš pieno miltelių ir ekstraktų.

„Dabar – jokių dažų ir chemijos, turim kultūros paveldo sertifikatą, pieną imame tiesiai iš ūkininko“, – pasakoja vyras.

Tiesa, iš pradžių privatus ledų gamybos cechelis įsikūrė 8 kvadratinių metrų kambariuke, privačiame name prie pagrindinės gatvės. Tuomet Nerijus turėjo tiesioginį darbą sūrinėje, buvo atsakingas už techninį gamybos cecho ūkį, o ledus gamino tik po darbo ir savaitgaliais.

Pirmuosius savo ledus, kaip rokiškėnams buvo įprasta, pardavinėjo irgi pro langelį. Jų pirkti rokiškėnai ateidavo pėsčiomis.

Po 5 metų tokios veiklos vyrai suprato, kad reikia pokyčių: arba meti darbą ir atsiduodi tik verslui arba nebeverdi ledų. Nerijus pasirinko pirmąjį variantą, metė darbą sūrinėje, o brolis ledų versle liko viena koja, turėto darbo nemetė.

„Bet virti ledus man – didžiulis malonumas. Kai mane pavadina verslininku, sakau, kad nesu verslininkas, nedarau iš to didelio biznio, žiūriu tik, kad nebūtų nuostolio, nes natūralių ledų gamybos kaštai dideli, o norisi, kad žmonės galėtų įpirkti. Tikro verslininko akimis racionaliau būtų pirkti ledus iš kokio nors didelio gamintojo ir juos perparduoti, daugiau uždirbčiau“, – kalba Nerijus.

Atsisakė samdomo darbo. Tada išplėtė gamybą. Prioritetu tapo ne kiekis, o kokybė.

„Domėjausi sveiku gyvenimo būdu, užsiiminėjau joga, sportu, per tai atėjo supratimas, kad turiu gaminti tokius ledus, kokius pats noriu valgyti, tai yra sveikus“, – aiškino vyras.

Paklausus, iš ko gi gaminami ledai, Artūras juokiasi, kad lengviau išvardinti, iš ko negaminami. Jei turi talentą, ledai išeis ir iš bulvių bei raugintų agurkų, tik reikės teisingai skonius subalansuoti.

„Jei nupasakosim procesą ir išvardinsim sudedamąsias dalis, namie vis tiek niekas tikrų ledų nepasidarys, reikia specialių agregatų“, – sako broliai.

Ledų gamyba užtrunka dvi dienas. Pirmas etapas: sumaišomi pienas, grietinėlė ir cukrus ar sirupas ir mišinys pasterizuojamas, paskui masė brandinama nuo 12 iki 24 valandų ir tik po to maišoma su priedais.

Klausimas, kiek į ledus dedama vandens, abu nustebina. Nė lašo. Tik pienas, grietinėlė, uogos, vaisiai, sultys ar kiti natūralūs priedai.

Iš parduotuvėje pirkto pieno skanūs ledai esą irgi neišeis, nes jis yra kelis kartus kaitintas, dėl to pakinta pieno struktūra ir tai turi įtakos skoniui.

Nerijus turi talentą puikiai suderinti skonius, pavyzdžiui, avokadinių ledų skonį pagerina bergamotės, trintų bananų ledams tinka pistacijų priedas, puikiai dera pistacijos, bananai ir kanapės.

Avokadų ledai atrodo lyg sotūs pietūs. Broliai paaiškina, kodėl. Tokių ledų masę sudaro 30 procentų daug kalorijų turinčio avokadų minkštimo, o dar pienas ir grietinėlė...

Tokie pat sotūs, tik ne žali, o saulės geltonio spalvos yra ir mangų vaisių ledai.

Norintiems gaivos – prašom oranžiniai ledai su šaltalankių sultimis arba purpuriniai su granatų sultimis!

Šios vasaros naujovė – ledai su kokosų pienu. Į juos visiškai nededama cukraus, nes pats kokosų pienas turi natūralaus saldumo. Dar saldūs priedai – natūralios uogos bei vaisiai. Į kai kuriuos ledus dėl saldumo dedamas agavų sirupas, jis lengviau toleruojamas nei cukrus, galima nedideliais kiekiais vartoti ir diabetikams.

Kokosiniai ledai akimirksniu išpopuliarėjo, iš pradžių bepienių gamino 10 procentų, o dabar poreikis išaugo iki 30 procentų.

Idėją karvės pieną keisti kokosų pienu Nerijus parsivežė iš kelionės po Balį.

„Alergiški karvės pienui žmonės mūsų prašydavo ledų iš sojų, ryžių. Aš pats sojų nevalgau, todėl ir ledų su tuo produktu nenoriu gaminti, o kokosai man tiko“, – sako Nerijus.

Ledų gamintojai pastebėjo, kad skonių atžvilgiu lietuviai yra gan konservatyvūs, išsiskiria tik vilniečiai – jie ragauja drąsiau.

„Nuo jų nenusisukam, bet vis dėlto taikomės į gurmanus, tokių tėra gal 10 procentų, bet kai mūsų gamyba nedidelė, užtenka ir tiek. Kartą į šventę nuvežėm du ledų šaldytuvus: viename įprasti, kitame įdomieji ledai. Prie šitų sustoję žmonės klausia: o normalių ledų turit? Tada vaizdžiai žmogui nupasakoji tų „nenormaliųjų“ skonį, aiškini, iš ko pagaminta, ir dažnas susigundo paragauti“, – juokiasi vyras.

Nerijus nesigiria, kad visi ragautojai ploja rankomis, būna, kad ypatingųjų skonį nusako šūksniu: „Neduok Dieve!“

Kiti, atvirkščiai, prašo keistųjų ledų, kuriuos ragavo pernai. Kadangi ledų gamintojai nesilaiko įsikibę tų pačių receptūrų, būna, kad to, ką virė pernai, dabar jau neturi. Tada įsiūlo kitokius. Džiaugiasi, kai pirkėjai komentuoja, kad šitie dar skanesni nei pernykščiai.

Vienų ar kitų ledų broliai nebegamina ne todėl, kad šie neprigyja, o kad ledų gamyba, pasak Nerijaus, yra kūrybinis darbas.

Šiemet išaugo ledų su kanapių sėklomis poreikis. Tokius ledus broliai gamina jau 4 metus, tačiau anksčiau pirkėjai buvo atsargūs, lyg ir prisibijojo tokio produkto.

„Dabar, matyt, įsisąmonino, kad kanapės čia maistinės, ne haliucinogeninės“, – kvatoja vyrai.

Apie keistuosius Nerijaus ledus jau visoje šalyje sklando legendos. Mieste sutikti rokiškėnai patvirtino, kad paragauti šitų ledų specialiai atvyksta autobusai ekskursantų. Esą jei turistai atvažiuoja į muziejų dvare, po to būtinai visi garma į miesto centrą ir ieško gatvėje stovinčio vežimėlio su Nerijaus ledais.