Tad trumpa įžanga. Vedinas daugybės rekomendacijų ir tikėdamasis skanių pietų užsukau į vieną populiarią vietą šalia Klaipėdos. Pusę valandos laukiau vartydamas meniu ir stebėdamas, kaip padavėjai nesusitvarko su klientų kiekiu, kaip klientai reiškia pretenzijas dėl nepilnai patiektų užsakymų. Niekada neskirsiu savo laiko ir pinigų niekui, tad ilgiau nebelaukiau – sėdau į automobilį ir jau už pusvalandžio riedėjau autostrada.
Nors ir kaip mintyse koneveikiau užeigos šeimininkus už tokią nepagarbą klientams, nuo to situacija pilve negerėjo. Tad reikėjo kažką sumąstyti, kaip numalšinti alkį ir tuo pačiu pagerinti nuotaiką.
Ir tada prieš Kauną aš pakelėje pamačiau restoraną „Siesta“, kurį pravažiuodami su Katiniene vis aptardavome kaip galimą pietų vietą.
Pilna automobilių aikštelė manęs nė kiek nenudžiugino, nes dar nebuvo išgaravę prieš tai smegenis kaitinę nemalonūs prisiminimai, ten taip pat buvo pilna aikštelė...
Aikštelę pamiršau vos užėjęs į restorano vidų. Nors žmonių buvo daug, dėmesio bei meniu sulaukiau greitai. Meniu nedidelis, būtent toks koks turi būti restorane, kuris neužsiima pusfabrikačių šildymu, bet viską gamina tik klientui užsakius. Nustebau dar labiau, kai padavėja priimti užsakymo pasirodė nepraėjus nė kelioms minutėms po to, kai susipažinęs su meniu aš jį užverčiau. Jokios panikos, jokio sutrikimo, kokį teko stebėti pirmojoje užeigoje, čia nebuvo. Žmonės tiesiog ramiai dirbo savo darbą.
Dabar norėčiau kiek dėmesio skirti padavėjų darbui. Pastebėjau, kad retai kada apie tai rašau. Kadangi šiame restorane teko stebėti net kelių padavėjų darbą, tiems, kurie ketina atsidaryti restoraną, galiu drąsiai patarti siųsti darbuotojus pasistažuoti čia arba pabandyti persivilioti čia dirbančius.
Pradėkime nuo užsakymo priėmimo. Visi, kuriuos teko stebėti besisukančius salėje, puikiai išmano restorano meniu, nebijo pasiūlyti patiekalų klientui, jei mato, kad jis dėl kažko abejoja. Visus siūlymus pagrindžia išvardydami sudedamąsias patiekalo dalis. Vienu metu pamaniau, kad visi jie yra dirbę virtuvėje. Puikiai išmano meniu.
Toliau – apie gėrimų ir patiekalų atnešimą, jų pateikimo eiliškumą. Dauguma pradedančių padavėjų dažniausiai niekur nėra mokęsi šio amato – jų manymu, svarbiausia yra laiku viską atnešti ir nesumaišyti, kas kieno užsakyta, laiku pastebėti, kad klientas baigė doroti savo patiekalus ir pateikti jam sąskaitą, kad ilgai neužsisėdėtų.
Čia aš pajutau tikrą restorano dvasią: padėklo laikymas, eiliškumas patiekiant gėrimus, maistą (vaikai, seneliai, moterys, vyrai).
Nebesiplėsiu, nes atkeliavo mano užsakyta sriuba – reikia sutelkti dėmesį į ją.
Kadangi ruduo mus dar lepino vasariškais orais, nusprendžiau save palepinti vasariška šalta pomidorų sriuba – gaspaču. Prisipažinsiu – ją gamindamas, aš visas daržoves sutrinu į vientisą masę, tad čia sriuba mane maloniai nustebino ir savo patiekimu. Lėkštėje puikiai atrodė agurkų juostelės su vytintais pomidoriukais ir gaspačas, kurį pusmėnuliu į lėkštę supylė padavėja, patiekdama sriubą.
Geras pateikimas, skani, gaivi sriuba, kurią rekomenduoju jums save lepinti ne tik restoranuose, bet ir namie – receptų rasite interneto platybėse.
O grįžtant prie mano valgytos sriubos turėčiau tik vieną priekaištą – agurkų juostelėms. Viena – jos labai pagyvino sriubą, suteikė jai papildomų spalvų. Sutrynus agurkus su pomidorais to nebūtų buvę, bet bandant jų atgnybti šaukštu iškilo keblumų. Manau, restoranas – tai vieta, kur žmogus valgydamas turi atsipalaiduoti ir mėgautis, o ne bandyti spręsti panašias porblemas. Apie tai reikėtų pamąstyti, nes vargu, ar kas bandys vienu ypu praryti visą agurkų kamuolį.
Visi staleliai buvo užimti, salėje šurmuliavo vaikai, dėl kurių aš nepadariau nė vienos salės nuotraukos – jie vis patekdavo į kadrą... Tad šį kartą jus palepinsiu tik maisto nuotraukomis ir keliomis fasado nuotraukomis.
Salotos ir jų kiekis mane ir maloniai nustebino, ir tuo pačiu ne. Tiesiai šviesiai – jų buvo daug. Sakote, kur čia bėda? Bėda ta, kad restorane atsižvelgdamas į porcijų dydį aš visada įveikiu sriubą, salotas bei karštą patiekalą. Bet žvelgdamas į vištienos gabalioką, pūpsantį ant salotų viršaus, suvokiau, kad teks kiek ir pasistengti.
Salotos kainuoja 6,50 euro, ir patikėkite – jos vertos kiekvieno išleisto euro cento. Vištieną nufotografavau iš arti norėdamas parodyti tą sultingumą, kuriuo man teko mėgautis. Puikiai tiko ir stambokai supjaustytas kietasis sūris. Padažas, traškios salotos susiliejo į vieną visumą. Prisipažinsiu – aš seniai taip mėgavausi maistu restoranuose.
Trečiasis patiekalas buvo kiaulienos kepsnys. Atrodo, ko galima tikėtis iš kiaulienos, nebent kokios kiaulystės, kai, atrodo, tu jau devintame danguje nuo skanaus maisto, o kiaulė ima ir pakiša tavo šventei koją. Bet nusivylimas, apie kurį rašiau kitoje apžvalgoje, šiai kiaulei nebuvo taikytinas. Ji, kaip ir garnyras, buvo gera. Priekaištų turiu tik saulei, kuri taip plieskė už lango, kad negalėjau padaryti geresnių nuotraukų.
Kiauliena sultingumu niekuo nenusileido vištienai. Rudieji pievagrybiai, salierai su svogūnais sudarė puikų derinį. Neslėpsiu – pastaruoju metu pradėjau laikytis dietos, tad pradėjau vengti miltinių bei bulvinių patiekalų. Bet bulvių paplotėlis buvo toks skanus, kad privertė mane nusidėti ir pamiršus dietas mėgautis puikiu deriniu.
Nesiplėsiu aprašydamas maisto skonį ar bandyti jį kažkaip pagirti, apibendrindamas patirtus įspūdžius noriu pasakyti, kad šis restoranas puikiai atspindi tai, ko aš ieškau: gerą kainos ir kokybės santykį. Mano vėlyvi pietūs kartu su arbatpinigiais kainavo 24 eurus.
Lygindamas su kitais restoranais, kuriuose man jau yra tekę pietauti, aš galiu drąsiai teigti, kad „Siesta“ juos lenkia ne tik žemesnėmis kainomis, bet ir maisto skoniu. Gal kainos žemesnės, nes jis yra ne mieste, o keli kilometrai nuo jo? Dabar aš nespėliosiu, tik pasidžiaugsiu, kad ši vieta yra už kelių kilometrų nuo miesto, kuriame aš gyvenu. Tad nesumeluosiu, kad aš čia dar sugrįšiu, ir ne kartą.
Vertinimas: Interjeras - 8, Švara - 9, Aptarnavimas - 10, Maistas – 9. Viso: 36 balų (vidurkis – 9). Tad riebus 5.
Ir baigdamas rašyti apžvalgą aš prisiminiau seną gerą patarlę: jei užsidaro durys, kažkur atsidarys vartai. Tad jei kurioje kavinėje jūs kaip klientas nesate įdomus, ir personalas nerodo jokio dėmesio, nesižeminkite bandydami jį atkreipti į save. Tiesiog pakilkite nuo stalelio ir eikite kitur. Aplink tiek puikių restoranų – tereikia nepatingėti jų ieškoti ir negaišti laiko ten, kur klientai nėra vertinami.
