Ir ši apžvalga – lyg būčiau aplankęs ligonį, sergantį trečiąja vėžio stadija ir dėl metastazių apkurtusį bei apakusį. Jei ligonis, perskaitęs mano apžvalgą – rekomendaciją nesusimąstys ir nieko nepakeis, vasarą dar kažkaip pratemps... Bet rudenį garantuota ketvirta stadija, o kitų metų pavasarį – mirtis.
Tad nuo įžangos prie apžvalgos.
Apie Radailių dvarą pirmą kartą sužinojau gal prieš 15 metų, tada dažnai čia lankydavausi vasarą. Graži aplinka, skanus maistas – štai kas mus čia traukė. Tada nebuvo čia nei dinozaurų muziejaus, nei apversto namo, nei baseino.
Kompleksas stipriai išsiplėtė. Ir tai mus, atvykusius pietų, džiugino. Plečiasi – vadinasi kyla kokybė – aptarnavimo, maisto. O prisimenant, kokie skanūs patiekalai buvo prieš 10 metų, mes tikimės kažko dar geresnio.
Pavadinimas „Radailių dvaras“ atsispindi ir interjere. Nemažai paveikslų su angelais, aukso imitacijos rėmeliais, kolonos, masyvios užuolaidos. Gražu, jauku.
Pasirenkame stalelį su minkštasuoliais, apgaubtą užuolaidų.
Padavėja atneša meniu, tradiciškai paklausia, ar norime iškart užsisakyti gėrimų. Išgirdusi neigiamą atsakymą pasišalina, taip ir neuždegusi žvakės ant stalelio. Štai čia ir pasibaigia dvaro kuriamas įvaizdis, ir kuo toliau, tuo labiau mes pasineriame į kitą šios įstaigos darbuotojų kuriamą įvaizdį – „Radailių kumetyną“. Prie baro garsiai kalbantys padavėjai su virėja, atėjusia iš virtuvės, priverčia mus klausytis jų pokalbio, o ne vos girdimos muzikos.
Klausimas: kam slėpti restorano raktą po kažkokia katino figūrėle lauke, jei apie tai kalbama taip garsiai, kad girdi visi klientai restorane? Pasijutau nekaip. Norėjosi eiti prie baro ir pasakyti, kad keistų rakto slėpimo vietą. Mums su Katiniene tai neįdomu, bet už kitus salėje garantuoti gi negaliu.
Žodžiu, sėdime, klausomės, kaip personalas aptarinėja gyvenimo peripetijas, kas, kur, su kuo ir kaip, kodėl. Manote, mums įdomu? Ne. Bet nieko negali padaryti. Visgi aš „gydytojas“, tad sėdžiu ir užsirašinėju ligos simptomus ir ruošiu galimus jos gydymo būdus.
Išsirinkę ir apsisprendę, ką valgysime, užverčiame meniu – rodome padavėjams, kad esame pasiruošę užsisakyti. Manote, kam nors tai įdomu? Mandagumo spaudžiamas palaukiu 10 minučių ir tik tada, nesulaukęs dėmesio, nueinu prie baro. Atsiprašau, kad sutrukdau rimtą diskusiją apie nieką ir paprašau mažos dalelės dėmesio mums.
Užsakome maistą, bet deserto užsakymą pasiliekame pabaigai – po pagrindinių patiekalų. Darau taip todėl, kad dažnai pagrindinių patiekalų būna per daug, ir desertui jau vietos nebelieka, ir antra – jei patiekalai būna prasti, tai desertas 99 proc. bus tik to pratęsimas.
Sriubos atkeliauja greitai. Tad pirmas dėmesys atitenka Katinienės užsakytai dienos sriubai – pomidorų (1,90 euro). Skanią pomidorų sriubą išvirti labai sunku, čia lyg vienam solistui pabandyti sudainuoti už visą chorą. Tad panašiai ir su šia. Ar jautėsi dar koks poskonis be pomidorų? Ne. Sriuba buvo lyg pašildytos balintos pomidorų sultys. Bet vertinant jos kainą ir tai, kad tai dienos sriuba, jos įvaizdis kiek pakilo mūsų akyse.
Aitriųjų paprikų sriuba (3,40 euro), kurią valgiau aš, buvo toli nuo to, kokį patiekalą tokiu pavadinimu aš įpratęs valgyti. Pirma, ko pasigedau – aštrumo. Toks jausmas, kad sena, paliegusi aitrioji paprika dideliame puode tik kojas pamirkė. O turėjo nerti ir neišnerti visa, o paskui ją turėjo sušokti ir bent keli jos giminaičiai.
Liūdesio pridėjo ir sriubos konsistencija. Ji buvo per skysta. Jei mes deklaruojame, kad sriuba su pupelėmis ir jautienos faršu, aš tuos produktus ir turiu jausti valgydamas. O ne užsiimti sriubos varinėjimu po burną, bandydamas užčiuopti jų fragmentus.
Ir svarbiausia – sriubos pateikimas: jei jau virėja išmoko „piešti“ padažais, nereiktų tuo piktnaudžiauti. Kas piešia BBQ padažu, ir dar taip gausiai ant aitriųjų paprikų sriubos? Kas sakė, kad jis išvis čia dera?
Nesu tikras, bet ar šiame patiekale buvo panaudotas parmezano sūris? Tiksliai pasakyti, kad mano įtarimai yra pagrįsti, neleidžia BBQ padažas, kuris užmušė mano skonių receptorius.
Suvalgę sriubas ir toliau klausėmės padavėjų pašnekesių, laukdami pagrindinių patiekalų. Muzika salėje ir toliau buvo vos girdima. Klausimas: kodėl? Jei jau negalite be pliurpalizmo, tai gal pagarsinkite muziką? Nesuklysiu teigdamas, kad tie jūsų pliurpalai įdomūs buvo tik jums – personalui, o mums, klientams, daug mieliau savaitgalį būtų pietauti, klausantis kokios romantiškos muzikos ir dar degant žvakei.
Pagrindiniai patiekalai stebino taip pat savo patiekimu.
Jaučio žandus (9,20 euro) į lėkštę ryškiai sudėjo Pablo Picasso kūrybos gerbėja. Bet norint atkartoti genijų nepakanka sumesti maistą bet kaip – po visu tuo reikia paslėpti ir kažkokią mintį.
Sakote, paslėpėte kumetyno idėją? Tada taip, jums mintį perteikti pavyko. Taip ir matau tokį vaizdelį: vyras grįžo saulei besileidžiant iš laukų, o žmona vos spėjusi pamaitinti septynis vaikus, dar sugebėjo sumesti kas likę vyrui. Tad tokie pirmi įspūdžiai žvelgiant į mano mėgstamiausios jautienos dalies – žandų – patiekalą.
Sąžiningai pasakius, verkė širdis jį valgant. Nepamenu, kada valgydamas jaučio žandus aš radau tokį didelį kiekį kremzlių ir ar išvis kada jų esu radęs.
Mano bėdos nė kiek nerūpėjo Katinienei, kuri bandė nustatyti, kas užpilta ant cepelinų (3,40 euro). Tiksliau, kas atstojo spirgučius. Vieną tokį gabalėlį paragavęs aš bandžiau spėti, kad tai pakepintos odelės, likusios po kiaulei atlikto pedikiūro. Bet padavėja paneigė mano spėjimą, atnešusi informaciją iš virtuvės, kad tai lydyti taukai.
Pasirodo, jie perka vakuumuotus taukus ir juos lydo. Žodžiu, kosminės technologijos bandant atkartoti spirgučius. Ar tie taukai valgomi? Taip. Bet tik per prievartą. Ir tai, jei išgėrėte nuodų, kuriuos reikia skubiai išvemti – keli šaukštai tirpdytų šių taukų tam reikalui puikiai tiks.
Kol Katinienė krapštė nuo cepelinų neaiškius šašus, aš bandžiau kramtyti kremzles. Smagus savaitgalio praleidimas, ar ne?
Nesu jau toks viskuo nepatenkintas, visgi savo lėkštėje radau kažką skanaus – tai du mažyčiai kepinti kalafijoro gabalėliai. Visa kita – liūdna sriubų antra serija.
Katinienė, nurinkusi kepintus taukus, šiaip taip suvalgė vieną cepeliną, kurio mėsa buvo kažkiek geresnė nei tie lydyti taukai.
Savo įspūdžius perdavėme ir padavėjai, nors jie puikiai atsispindėjo ir lėkštėse – maistas liko nesuvalgytas.
Nebesiplėsiu, reziumuosiu ir įvertinsiu, bei skirsiu gydymą. Vertinu stipriu 2/5 – stipriu dėl tų gerų prisiminimų apie šį dvarą, kada jis buvo vertas dvaro vardo.
Manau, plėtra bet kuriame versle yra sveikintinas dalykas. Svarbiausia nepamiršti ištakų. O „Radailių dvaro“ ištakos – maitinimas. Tiek baseinas, tiek kitos šalia esančios pramogos be gero maitinimo yra niekinės. Nes kaip žmogaus nelinksmintum, jis vis viena nori valgyti.
Bet šis dalykas, matau, čia pamirštas. Ir jei nereanimuosite virtuvės, jums nebepadės chemoterapija. Nes gyvybė virtuvėje jau baigia išsekti.
O salėje padavėjai jaučiasi lyg namie. Bet ne gerąja to prasme. „Lyg namie“ yra tada gerai, kai žmogus išmano savo darbą lyg savo namų keturis kampus, žino, kas kur padėta, kas su kuo patiekiama. O pas jus padavėjai lyg tie kaimynai, kuriems dėl triukšmo naktį iškviečia policiją, o jie sako: mūsų kiems, mus kum nuorim tum i darom.
Juokinga? Taip, jei nebūtų liūdna. Liūdna, nes Lietuvoje padavėjo darbas – lyg pereinamoji vėliava, į jį nežiūrima rimtai: ai, man čia laikina, kol nepereisiu visam laikui į maksimos kasą, ar kol nebaigsiu mokslų universitete. O turėtų būti kitaip. Nors ir metams, bet su meile.
Sakote, alga maža? Floridoje padavėjų algos irgi nedidelės, bet jie, aptarnavę vieną stalelį, gali gauti 100 dolerių arbatpinigių. Kodėl tiek negauna mūsų padavėjai? Nėra meilės darbui, nėra pagarbos klientui. Manau, arbatpinigių kultūra augs kartu su padavėjų profesionalumu Lietuvoje, bet jie niekada nepriklausys nuo pragyvenimo lygio.
Ar aš dar kada sugrįšiu į Radailius? Taip. Bet tik kavos lauko terasoje. O maisto skanausiu tik tada, kai mano ausis pasieks geri atsiliepimai apie šią vietą. Tada, manau, šį restoraną ir vėl pradėsiu dvaru vadinti.
Antrosios pusės nuomonė
„Radailių dvaro“ direktorė Vita Aušrienė taip komentavo situaciją: „Mums svarbi kiekvieno lankytojo nuomonė: esame dėkingi už pranešimus, reaguojame į juos ir atliekame ginčytinų situacijų analizę bei darome išvadas – taip bus pasielgta ir šiuo atveju.
„Radailių dvaras“ siekia aukščiausių kokybės standartų bet kuriai teikiamai paslaugai.
Per ilgus darbo metus išaugęs lankytojų ratas – didžiausias mūsų pastangų įvertinimas.
Lankytojai – neatsiejama mūsų sėkmės dalis. Esame jiems už tai labai dėkingi ir darome viską, kad apsilankymas „Radailių dvare“ nesukeltų jokių negatyvių emocijų.“
