Kaip Šarūnas Jasikevičius varžybų metu prisitraukęs už rankos žaidėją aiškina, ką jis aikštelėje atliko negerai, taip šios moterėlės auklėja būsimus padavėjus – barmenus. Stovi visa galva už savo mokytoją aukštesnis berniokas raudonais nuo gėdos žandais ir klausosi, ką ir kaip reikėjo padaryti. O po to jau baimės pilnomis akimis ir nematydamas nieko salėje, išskyrus savo mokytoją, bando nešti pilnas lėkštes. Kur jam nedrebės rankos, kur jam nevirpės balsas.
Dėl šio gyvenimo filmo dažniausiai ir vykdavome į Klaipėdos turizmo mokyklos valgyklą.
Smagu būdavo stebėti, kaip mokiniai drebančiom rankom bando užsirašyti užsakymą. Kaip nešdami sriubą stengdavosi surasti savyje jėgų ir neteliūškuoti jos į visas puses. Trumpai tariant – iš Klaipėdos turizmo mokyklos valgyklos išeidavome ir skaniai pavalgę, ir pakėlę nuotaiką.
Tad panašių potyrių ir prisiminimų vedamas atvykau į šią maitinimo įstaigą ir šį kartą, jei mano atmintis neleis sumeluoti – praėjus daugiau nei dešimčiai metų.
Valgydinama čia jau kitoje mokyklos pastato vietoje, patalpos restauruotos. Yra net dvi salės. Viena – restorano tipo, kita – kavinės. Stebėjauasi, bet padavėjų tądien nepamačiau. Tik dabar rašydamas pagalvojau: gal moksleiviams buvo velykinės atostogos? Žinoma, labai gaila, nes būtent dėl aukščiau aprašytų vaizdelių šį kartą ir atvykau.
Teko pasiskaityti tos dienos meniu, pakabintą ant sienos ir pačiam susidėjus pasirinktus patiekalus ant padėklo keliauti į restorano salę pietauti.
Tik prisėdęs pradėjau analizuoti patiekalų kainas čekyje.
Šviežių kopūstų sriuba – 0,45 euro. Taip taip, jūs gerai perskaitėte. Sriuba kainavo vos pusę euro. Už tokią kainą tikėtis kažko tokio, manau, būtų kvaila, bet ši sriuba mane maloniai nustebino. Sultinyje radau nemažai daržovių, o tai mane dar labiau varė į neviltį. Į neviltį, nes su kiekvienu tirštu sriubos šaukštu aš vis tolau nuo galimybės surasti atsakymą – kodėl ši sriuba tokia pigi?
Kaip ir kodėl pusė silkės su kiaušinio ir krienų bei majonezo padažu kainuoja juokingus 0,69 euro?
Čia aš prisiminiau Azijos šalis, kur, norint sumažinti produkcijos kainą, išnaudojami vaikai – jiems mokama juokingai mažai už darbą. Bet čia ne Azija, be to, aplink konkurentų diktuojamos ženkliai didesnės kainos.
Vištienos kepsniui, kaip ir prieš tai valgytam silkės užkandžiui, pretenzijų neturėjau. Kiaušinio plakinyje apkeptas plonytis vištienos filė gabaliukas puikiai atitiko kainą – 2,55 euro.
Vienintelis, kas man ir liko mįslė – tai bulvių košė. Savo akimis mačiau, kaip man jos idėjo į lėkštę, bet kaip per trumpą laiką, kol ją pradėjau valgyti, ji pavirto vientisu guminiu dariniu, paaiškinti negaliu. Pakišus po koše šakutę ir bandant pakabinti gabalėlį košė kilo visa nesidalindama, sugebėdama išlaikyti ant savęs ir vištienos kepsnį.
Neeksperimentavau su savo skrandžiu – pasitenkinau salotomis ir vištiena. Baigęs valgyti ir žvelgdamas į čekį supratau, kad nepasiėmiau jokio gėrimo. Tad nusprendžiau padidinti čia išleistą pinigų sumą ir „peršokdinti“ ją per keturių eurų ribą. Nuėjęs prie baro užsisakiau kefyro, bet jo kaina mane pribloškė galutinai. 20 eurocentų už stiklinę, kurioje tikrai buvo ne mažiau kaip 200 ml kefyro.
Prisimindamas senus laikus, apie kuriuos rašiau apžvalgos pradžioje ir vertindamas dabartinius įspūdžius, palikau vertinimą 5/5 įstaigai, kuri ruošia žmones, norinčius ilgam pasinerti į restoranų verslą.
5/5, nes kaina atitinka kokybę, o kai kurie patiekalai ją net lenkia. Drąsiai būtų galima pakelti tiek sriubos, tiek silkės kainą bent per pusę. Žinoma, vartotojams maloniau mokėti mažiau, tad kelti kainų nerekomenduoju.
