Interjeras, lauko terasa – pirmasis įspūdis, kurį susidarau per pirmas kelias sekundes – štai kas lemia, liksiu restorane pietums, ar ne. Jei lauko terasai įrengti pritrūko pinigų, ir joje stovi baldai iš medinių palečių, kalbos apie šiuolaikinės mados tendencijas ir vėjus gal ką ir įtikins, tik ne Riebų katiną.
Nesužavės manęs ir salėje stovintys skirtingi stalai bei kėdės. Kaip nesudomins manęs ir baras iš netašytų lentų, kurias sukalė pats šeimininkas, kuris plaktuką į rankas pirmą kartą paėmė tik supratęs, kad barui įrengti skirti pinigai buvo išleisti virtuvės baldams. Kalbos, kad tokios nesąmonės dabar madingos, manęs neįtikins.
Netaikau to užeigoms, kurios žemomis patiekalų kainomis bando kompensuoti skurdesnį interjerą bei ūkišką maisto pateikimą. Mano replikos skirtos maitinimo įstaigoms, kurios vadinamos restoranais ir kurios kainomis nenusileidžia daugeliui Europos restoranų, tik interjeras atsilieka toli nuo anų.
Nebesiplėsdamas noriu tik pasakyti: restorano „Storas katinas“, įsikūrusio Klaipėdoje, interjeras puikiai atitinka mano skonį. Ir nenuostabu – mes gi katinai, tik vienas storas, o kitas riebus.
Aišku, užsukus į prabangiai įrengtą restoraną daugelis dar neatvertęs meniu susidaro nuomonę, kad ir kainos atitiks aplinką. Suprask – reikia atsiimti už investicijas į interjerą.
Kainos mūsų tikrai neišgąsdino. Ne dėl to, kad jos nebuvo aukštos, tiesiog esame pasiskiepiję nuo baimės aukštoms kainoms. Paklausite, kur gauti tokių skiepų? Atsakau: pakanka keletą kartų pereiti per Palangos Basanavičiaus gatvę, o geriausia pasėdėti keliose tos gatvės restoranėliuose, ir jūs jau pasiskiepijęs ir užsigrūdinęs. Garantuotai vėliau kitur vartydami meniu nealpsite matydami patiekalų kainas, kad ir kokios aukštos jos būtų.
Apie „Storame katine“ ragautus alkoholinius gėrimus nerašysiu, tik paminėsiu faktą, jog puikiai suveikė barmeno iškalba, ir planuotas sultis mes pakeitėme į alų ir kokteiliuką.
Nuostabus interjeras – tokioje aplinkoje galima ne tik išlenkti vieną ar kelias taures alaus su kompanija, bet puikiai galima atšvęsti ir kokią šventę. Aptarę kelias galimas progas su Katiniene nusprendėme, kad tas idėjas įgyvendinsime tik tuomet, jei ir maistas atitiks interjero aukštai pakeltą kartelę.
Atnešta žuvienė iš pirmo žvilgsnio man džiugesio nesukėlė. Meniu buvo skelbiama, kad bus tiršta ir soti žuvienė už 4,90 euro, bet prieš mane lėkštėje buvo tik neskaidrus skystis, kvepiantis žuvimi bei prieskoninėmis žolelėmis. Apgaulingas pirmasis įspūdis dingo vos panardinau į indą šaukštą. Išties tiršta ir soti sriuba, kurioje dominavo žuvis, o ne daržovės. Skanu.
Atkeliavę pagrindiniai patiekalai labiau nudžiugino Katinienę – jai atiteko spalvomis trykštantis vištienos kepsnys, įdarytas mocarelos sūriu. O mano užsakytame antienos patiekale pasigedau daugiau atspalvių. Jaučiausi lyg žvelgčiau į 50 metų senumo nespalvotą televizorių su keliais žalsvais taškiukais ant perjungimo mygtukų. Kai tuo metu šalia manęs į savo „QLED“ televizorių su džiaugsmu žvelgė Katinienė ir audė mintį, nuo ko pradėti skanauti.
Spalvos, ir dar kokios, atsirado, kai paragavau antienos. Valgydamas jaučiausi taip, lyg man ant peties sėdėtų velniukas ir su kiekvienu nurytu gardžiu kąsniu man į ausį kuždėtų: tu niekada nebūsi veganas, pažiūrėk, kaip tau patinka gerai paruošta mėsa... Pastumdamas į šoną tuščią antienos lėkštę pagalvojau, kad jis teisus ir žvelgdamas, kaip Katinienė mėgaujasi besiliejančia mocarelos lava iš vištienos kepsnio, supratau, kad man dar kažko trūksta prieš ragaujant desertus.
Gal būtų užtekę ir kepsnio, bet norėdamas, kad nesibaigtų kalbos, kur jam tiek telpa, leidau sau užsisakyti ir mėsainį su saldžiomis bulvytėmis.
Kol buvo ruošiamas mėsainis, aš stebėjau Katinienę, valgančią savo kepsnį. Paminėjus puikiai iškeptą vištieną, negražu būtų nepaminėti garnyro, kuris ir buvo pagrindinė lėkštės puošmena. Daržovės tik šiek tiek termiškai apdorotos, kad būtų šiltos, bet neišvirusios, dėl to nepraradusios skonio. Sutikite – išvirusios daržovės skonis ženkliai skiriasi nuo neapdorotos.
Mėsainio kompoziciją gadino tik kopūstai. Ne dėl to, kad prie mėsainio ar BBQ šonkaulių aš dažniau esu pratęs matyti matyti salotas „Coleslaw“, kuriose dominuoja ne vien kopūstai, bet puikiai matomos ir morkos. Šiose buvo tik morkų fragmentai, bandę nenuskęsti majoneze, kuris jau buvo spėjęs vandeniu paversti kopūsto sultis.
Sąžiningai pasakysiu – negelbėjau aš tų salotų, paskanavau ir palikau jas toliau skęsti tame skystyje. Man visiškai pakako ir mėsainio su saldžiomis bulvytėmis. O geriau pagalvojus – pačiame mėsainyje buvo pakankamai daržovių, dėl to nesikankinau žvelgdamas į nuskendusius kopūstus...
Dėl desertų, jei jie skanūs, mes su Katiniene galime parduoti sielas. Šie būtent būtent tokie.
Šokoladinis trio buvo gaivumo įsikūnijimas. Ne pernelyg saldus, kad priverstų išgerti net kelis puodelius kavos. Jei trumpai – tai buvo kelių skonių gaivus desertas – būtent toks, kokį galima sau leisti karštą vasaros dieną.
Obuolių pyragas po plonu tešlos sluoksniu slėpė stambiai pjaustytus obuolio gabalėlius, kurie kepdami nepavirto obuolių džemu, o iš dalies išlaikė ir pirminį obuolio skonį, nes buvo ne iki galo iškepti. Žinoma, kad buvo skanu.
Taip sočiai privalgęs turėjau tik vieną norą, kurio, žinoma, niekas man nesuteikė progos įgyvendinti.
Norėjau susiraityti ant minkštasuolio kur saulutėje ir numigti nors vieną valandėlę. Būtent tiek man trūko iki visiškos laimės po skanių pietų.
Vienintelis minusas – tai salotos prie mėsainio, bet jos man nesutrukdė įvertinti šio restorano 5/5. Tad dabar žinau, ką reikės atsakyti į dažnai gaunamus klausimus, kur ne tik skaniai pavalgyti Klaipėdoje, bet ir praleisti laiką gražioje aplinkoje su draugais.
