Šį kartą jis aprašė, kaip penktadienio vakarienei vilkiko kabinoje paruošė gardžius ir paprastus žuvies kotletukus.
Dalijamės Kęstučio Grubliausko pasakojimu ir nuotraukomis – būtinai peržiūrėkite ir jas.
„...ne stalo puošnumas ir vaišių gausmas, o...“
Priešų turite? Turite! Ir ne vieną! Man jūsų labai gaila. Kad visus juos pamaitintumėte, ne tik savo vakarienę turite atiduoti, bet dar ir uošvienei iš burnos kąsnį išplėšti.
Kažkoks kvanktelėjęs sveikuolis, paveiktas bado sukeltų haliucinacijų, riktelėjo – vakarienę priešams, tai dabar priešai tunka ir juokiasi, o sveikuoliai vakarais meškos leteną laižo.
Pusryčiai – bėgte su laikrodžiu prieš nosį, pietūs – pilnomis baimės akimis žvilgčiojant per petį, ar bosas dar nebaigia valgyti, ir tik vakare, jei nesi sveikuolis ir neturi priešų, gali atsipalaiduoti.
Pasakykite – kas gali būti maloniau, kai po darbų prisėdi prie stalo, aplinkui nė vieno priešo, tik savi, ir neskubėdamas pavalgai skanią vakarienę?
Penktadienį, palikus anapus durų savaitės vargus ir rūpesčius, kviečiu kartu pašeimininkauti mano mini virtuvėlėje ir pasigaminti ką nors ypatingesnio – nekasdieniško. Taigi, nuotaika penktadieninė – pradedame.
Imame žuvį. Pavadinimo nežinau, bet įtariu, kad ją pagavo Šiaurėje, nes labai sušalusi. Hm, kažkas gąsdina klimato atšilimu? Tegul pasimaudo ten, kur plaukiojo ši žuvis, o po to protestuoja.
Kadangi savo darželio mašinoje dar neturiu, tai daržovės taip pat labai šaltos. Tikriausiai ūkininkai susivėlino ir surinko derlių per šalnas.
Žalius kalafiorus, nes jie geriau suverda, supjaustau ir į puodą ant žuvies. Susmulkintas morkas ir svogūną pakepinu, supjaustau porą bulvyčių, suberiu į puodą ir užpilu vandeniu. Nenaudoju jokių pjaustymo, malimo prietaisų, viską paprastai, nes produktas, pabuvojęs vyr. virėjo rankose, tampa patiekalu tiesiai iš širdies – draugams, o maistas, kurį sudarko įvairiausi prietaisai, skirtas masiniam naudojimui. Juk jūs šiandien ne masės, jūs šiandien mano draugai. Ar aš klystu?
Turiu vieną išskirtinį kolegą. Kai mes savaitgaliais stovime kartu, kol aš ruošiu valgį, jis balsu skaito laikraštį. Ir jums patariu, nes tai labai ramina ir suartina žmones. Šį kartą mano kolega kitame Europos pakraštyje, laikraščio neturiu, tai kol verda, paskaitysiu knygą – „Ką daryti...“
Kiek laiko virti, nefiksuoju. Verdu, kol viskas suverda į vieną masę – košę ir beveik nelieka drėgmės. Šakute pertrinu likusius gabaliukus, uždengiu, padedu lauke ir einu truputį pasivaikščioti, o jūs skaitykite, skaitykite.
Košei ataušus, dvasinį peną dedame į spintą ir pradedame kruopščiausią ir maloniausią darbą.
Įberiame žuviai skirtų prieskonių, truputį miltų, viską suminkome ir darome savo delno dydžio kotletus. Jų galima padaryti daugiau ir užšaldyti, bet šviežiai patiektas patiekalas daug skanesnis, todėl darau tiek, kiek reikia šiam vakarui.
Ką toliau daryti, žino net „mažamoksliai“, bet priminsiu: suplakame kiaušinį, pasiberiame miltų. Kiaušinyje pamaudome, miltuose paritinėjame, ir į keptuvę. Kadangi produktai virti, tai kepame tik kol apskrus. Truputis fantazijos parankinėmis priemonėmis ir BINGO – penktadienio vakarienė ant stalo.
Kol ruošiau vakarienę, net nepastebėjau, kaip sutemo. Žvilgtelėjau per langą – siaubas. Danguje tokia didelė pilnatis, kad nenorom suėmė noras kaukti. Tuoj prasidės vilkolakių darbymetis. Atsargiai paliečiau dantenas, paglosčiau nugarą. Iltys kol kas dar nesikala, kailis neželia, bet kažkas skatina norą užkaukti. Gal čia dėl vienatvės? Palauksiu vidurnakčio, o dabar – gero apetito, ramybės, taikos prie jūsų stalo ir...
Galima viską pagaminti greičiau, skaniau, pridėti ypatingų prieskonių, iškepti ypatingoje keptuvėje, patiekti prabangiuose induose ant didelio stalo, bet, kaip prieš du tūkstančius metų rašė Publius Ovidijus Naso savo „Metamorfozėse“ – „... ne stalo puošnumas ar vaišių gausumas, o nemeluotas širdies vaišingumas pagardina viską.“
Jei sutinkate, tai ryt kartu papusryčiausime.
