Kadangi į restoraną „Feniksas“ Klaipėdoje užgriuvome penkiese, užsakymas buvo didesnis, o tai reiškė galimybę įvertinti didesnį patiekalų skaičių.
Nors restoranas buvo apytuštis, padavėjos išprašiau, kad užleistų mums didesnį stalą, ant kurio kortelė, skelbianti, kad jis rezervuotas, greičiausiai puikavosi tik šiaip sau...
Kaip išsirinkome patiekalus, aš nepasakosiu, nes reikėtų rašyti dvi papildomas apžvalgas. Paminėsiu tik tai, kad didelis patiekalų sąrašas valgiaraštyje gali atvesti ir prie savižudybės, kai noras paragauti visko pradeda imti viršų.
Nors kompanija buvo didelė, užsakėme tik dvi sriubas. Ar pageidaujančiųjų buvo mažai, ar nedidelis sriubos pasirinkimas, dabar nepasakysiu.
Kadangi man teko paskanauti abiejų, galiu teigti, kad tie, kurie jas užsisakė, nenusivylė.
Jei vištienos ir baltųjų grybų sriuba pasižymėjo salstelėjusiu į aitroką besikeičiančiu skoniu, tai koldūnų sriuba į ją pažvelgus priminė pas mus įprastą saldžią sriubą, tik vaisius pakeitė daržovės ir koldūnai.
Įdomi įžanga ilgai neužtruko, nes tuoj buvo pradėti nešti pagrindiniai patiekalai. Stalo viduryje padėtas sukamas ratas leido priartinti prie savęs bet kurį patiekalą, apžiūrėti, o jei jis pasirodė mielas akiai, jo įsidėti ir paskanauti.
Jei reikėtų išrikiuoti patiekalus pagal tai, kuris labiausiai patiko, pirmiausia būtų krevetės, paskui jas sektų vištiena raudoname padaže, tada – traški antis, ir pabaigoje – karpis.
Karpis pabaigoje atsidūrė ne dėl skonio – tai buvo minkštutė žuvis traškiame apvalkale su salstelėjusiu padažu, viskas lyg ir gerai. Jei ne tie mažyčiai kaulai. Nors ir esu katinas, žuvį valgau iki pirmojo kaulo...
Tad visą dėmesį sutelkiau į krevetes ir traškią antį. Antis, jei ne kartu patiektas padažas, būtų buvusi sausoka, bet su padažu buvo visai geras derinys.
Ryžiai buvo patiekti kaip garnyras, tačiau dėl papildomų ingredientu – daržovių, krevečių – būtų galima drąsiai juos patiekti kaip atskirą patiekalą.
Pabaigai paminėsiu, kad visi, tądien turėję garbės su manimi pietauti, sudarė skirtingą skaniausių patiekalų sąrašą: vieni liaupses skyrė karpiui, jų nė kiek neišgąsdino plauko storio kauliukai, kiti visus laurus atidavė vištienai, kuriai ir aš būčiau skyręs pirmąją vietą, jei ne krevetės.
Žodžiu, sėdėjome visi sotūs ir laimingi, visiškai pamiršę apie desertą. Nors valgiaraštyje tiek šilkinių blynelių, tiek vaisių karamelėje kainos atrodė kosminės, kai desertai buvo patiekti ant stalo ir mes penkiese nesugebėjome jų įveikti, kapituliavome – susitaikėme su jų kainomis.
Karamelizuoti vaisiai, jei ne kartu patiektas vanduo, į kurį juos reikėjo panardinti, būtų ne vienam nudeginęs liežuvį. Čia turėčiau pažymėti ir pastabą arba greičiau rekomendaciją – jei vietoje vandens būtų naudojamos apelsinų ar kokios nors kitos sultys, būtų įdomesnis ir pats mirkymo veiksmas, nes įgautų ne tik vaisių vėsinimo reikšmę, bet ir keistų jų skonį. Nemanau, kad 100 ml sulčių stipriai paveiktų deserto kainą.
Šilkiniai blyneliai – traškūs orinukai – puikiai derėjo prie kavos. Jiems jokių pastabų.
Šį kartą vertinimą lėmė visa delegacija, tad 4 prieš 1 sprendimu kinų restoranui „Feniksas“ – 5/5.
