Skaudžiausia yra stebėti mirštantį gimtąjį miestą. Jei vasarą mes dar galime matyti kažkokią gyvastį, šlifuojančią gatveles palei Danės upę, tai atėjus šaltesniems metų laikams uostamiesčio senamiestis numiršta.
O jei nori įsitikinti, ar dar yra gyvų šiame mieste, turi važiuoti į „Akropolį“, kur didžiąją dalį ratu plaukiančios masės sudaro tie, kurie nieko neperka, o slampinėdami po „Akropolį“ pailsi. Manau, kad 99 proc. tokio poilsio propaguotojų sudaro moterys, o paskui jas einantys vyrai tėra to užsiėmimo įkaitai, kuriuos vilktis iš paskos įpareigoja frazė: „Mes niekur kartu neišeiname...“
Sąžiningai pasakysiu: man gaila tiek įkaitų, tiek tų moterų, kurios tame randa atgaivą sielai. Aišku, paslampinėjus po parduotuves atsiranda peno pašnekesiams su draugėmis: kainų palyginimai, sutiktų pažįstamų apkalbėjimai. O vyrams ką? Jiems kankynė. Jie kur kas maloniau su vyrais kur garaže aptarinėtų, kaip vieną variklį pakeisti kitu. Paminėdamas garažą galvoje turėjau tikrus vyrus – ne tuos, kurie mieliau leistų laiką kirpėjo kėdėje rinkdamiesi dažų spalvą savo plaukams.
Bet gana tos įžangos, manau, mintį supratote, kad Klaipėda, kaip miestas, miršta. Ir vien Jūros šventė ar bliuzai jo nebeatgaivins...
Nors ir užsiminiau apie Klaipėdos „Akropolį“, apie ten veikiančias maisto įstaigas apžvalgos nebus. Pusfabrikačiai manęs nedomina, tad visos jos lieka už borto, kai renkuosi, kur vykti pietų.
Kadangi paminėjau mirštantį miesto senamiestį, vykstame į senąją prieplauką. Apie ten įsikūrusį „Meat lovers“ mane pasiekė ne vienas geras atsiliepimas.
Tad šokame į automobilį ir darganotu oru lekiame taškydami balas nuo kasmet vis baisesnių Klaipėdos kelių. Kažkada klaipėdiečiai pašiepdavo Kauną dėl duobėmis nusėtų gatvių. Manau, būsite prisijuokę – bumerangas grįžo ir išsitaškė po visą Klaipėdą, sudarkydamas visus miesto kelius. O kai kokiu tempu vyksta gatvių renovacija Mokyklos g. – Šilutės pl., galima įtarti, kad miesto valdžiai giliai iki vienos vietos miestelėnai, kuriems pro ten reikia važinėti kasdien.
Tad „Meat lovers“. Žinoma, kad darbo dieną, ir dar po pietų, ir dar tokiu vėjuotu oru, purškiant lietui, bariuką randame pustuštį. Iš paties baro atsiveria puikus vaizdas į Kuršių marias, o jei čia būtume apsilankę vasarą, tuo vaizdu būtume galėję žavėtis iš lauko terasos, įsikūrusios ant baro stogo.
Kiek pasvajoję apie šiltą orą, tvieskiančią saulutę ir šaltą alų, grįžtame į realybę ir pradedame vartyti meniu.
Meniu nedidelis, būtent toks, kokį siūlo panašaus tipo barai, kuriuose ruošiami grilio patiekalai. Ir teisingai – kam plėstis ir pateikti klientui Biblijos storio meniu su patiekalais, kurie iš anksto ruošiami pagrindinėje „bazėje“, o po to išmėtomi „kosmonautams“ pašildyti ir patiekti klientams. Norite paskanauti tokio maisto – eikite į šmopolį...
Tad užsisakome, dar kartą žvilgsniu išlydime tolstantį vieną iš „DFDS“ laivų, palinkime gero kelio ir kaip atlygio už gerumą sulaukiame sriubos.
Pateikimas maloniai nustebino. Paskutinį kartą iš vazonėlio gėlėms teko valgyti Palangos restorane „Onorė“, bet tada man teko skanauti desertą, o čia – sriuba.
Idėja išties graži, o jau prasikalę žalumynai dar labiau sustiprino norą ne valgyti, o tiesiog palaistyti šią sriubą...
Laistyti nelaisčiau, bet su kiekvienu šaukštu sriubos meldžiau Dievo, kad mane užplūdusi skonio lavina niekada nesibaigtų. Tie, kurie jau ne pirmi metai skaito mano apžvalgas, neleis sumeluoti, kad esu pamišęs dėl aitriųjų paprikų sriubų. Klajodamas po Lietuvą esu ragavęs ne vieną, ir daugelis jų buvo panašios lyg Siamo dvynės. O ši... Palieku intrigą – siūlau patiems užsukti ir paskanauti, o jei vengiate aštresnių patiekalų, tai užsukite bent akis į ją paganyti ar palaistyti.
Gaila, bet ruošdamas mėsainius virtuvės šefas buvo jau išsikvėpęs – matyt, visą fantaziją, ir net su kaupu, investavo į sriubą. Pažvelgus į mėsainius lėkštėse, jie atrodė lyg pamestinukai, apleisti tėvų.
Jei vadovaučiausi pirmuoju įspūdžiu, greičiausiai mėsainio net nebūčiau paskanavęs. Išties liūdnas ir sudribęs suvožtinis sėdėjo lėkštėje, apsidrabstęs gruzdintomis bulvytėmis, padažo indelio draugijoje. Jei tas indelis būtų kiek didesnis, mėsainis iš gėdos turbūt būtų jame nusiskandinęs.
Bet kaip kartais būna – išvaizda ima ir apgauna. Pamenu, ne taip seniai rašiau apie vieną restoraną. Patiekalų nuotraukos buvo tokios, kad skaitydami apžvalgą jūs greičiausiai seilėjotės. O aš tada patyriau didelį nusivylimą, nes pateikimas nė kiek neatitiko turinio skonio.
Tad šį kartą viskas atvirkščiai. Sultingi mėsainiai, nesudribusi bandelė, kuri iš pirmo žvilgsnio pasirodė lyg ir per didelė.
Daugeliui mėsainio kaina – 7,20 euro – gal pasirodys didoka, bet tai tik pirminis įspūdis. Net aš, kuris niekad nesiskundė apetitu, ir galėdavau apgraužti bėgančio jaučio šlaunį, šį kartą nesugebėjau įveikti viso mėsainio. Žinoma, prie to prisidėjo ir soti sriuba.
Vertinimas. Be jokių išvedžiojimų – 5/5. Tai antra mano atrasta vieta po „Dock“ Klaipėdoje, kur galima suvalgyti išties skanų mėsainį ir taip pagelbėti merdinčiam uostamiesčio senamiesčiui.
Tad vyrai, jei kada nors jūsų antrosios pusės bandys ištempti keliems ratukams į „Akropolį“, pateikite ultimatumą, kad po kelių kilometrų maratono pietų vyksite į senamiestį. Ir net jei tai bus ne „Meat Lovers“, ir net ne „Dock“, tegu bus bet kuris kitas restoranas.
Ir jei prieš Kalėdas mes rengiame visokias labdaringas akcijas pagelbėti sunkiau gyvenantiems ar ligoniukams, tai visų tų, kurie myli miestą, kuriame gyvena, prievolė – palaikyti smulkųjį verslą, įsikūrusį ne prekybos centruose.
