Jei pirmąją akcijos dieną žilagalviai lankytojai į restoraną pėdino labai nedrąsiai, tai praėjusią savaitę čia buvo toks didžiulis antplūdis, kad teko pasukti galvą, kaip sutalpinti visus norinčiuosius, o sumanymo iniciatorės vos spėjo suktis.
Visiems vos užteko vietų
Tuo tikrai sunku patikėti: jau antrąjį ketvirtadienį restorane „Ship pub“ senjorams surengtos nemokamos vaišės, pasistengta, kad jie galėtų ne tik skanauti valgių, draugiškai bendrautų, bet ir kartu padainuotų ar net pašoktų. Kitaip tariant, ir pietūs, ir, kaip pasakytų jaunimas, „after party” arba dūzgės po jų.
Dviejų pastarųjų ketvirtadienių popiečių vyksmas restorane skyrėsi kaip diena ir naktis. Pirmąjį vakarą, sausio 23 d., nieko nekainuojančių pietų paskanauti atėjo vos septyni senjorai, o pravėrę duris kiekvienas teiravosi, ar teisingai supratę, jog yra kviečiami ir laukiami.
Kaip ir prieš tai, pastarąjį ketvirtadienį idėjos sumanytojos ir įgyvendintojos vėl paruošė 60 porcijų valgių, tačiau šįsyk pastarųjų neliko per gerą valandą, o prie du žmones talpinančių staliukų teko susodinti ir po trys ar net po keturis lankytojus.
Po liūdnoko pirmojo ketvirtadienio vaizdo, šįsyk įpusėjus renginiui restorane apsilankiusi „Vakarinės Palangos“ žurnalistė ir pati negalėjo patikėti tuo, ką pamatė: vieni senjorai, jau spėję papietauti, mėgavosi kava ar arbata su pyragais, kiti, susibūrę į didesnes kompanijas, smagiai ir triukšmingai pasakojo savo gyvenimo istorijas ar nutikimus, treti šoko, dainavo, kai kas žaidė šachmatais.
O klegėjimas buvo toks, jog, jei nežinotum, niekas neįtikintų, jog čia susirinko senjorai, beje, kurių didžioji dauguma skaičiuoja jau devintąją dešimtį: žurnalistės paklausti, kiek jiems metų, vakarėlio dalyviai kaip susitarę tvirtino: „Man aštuoniasdešimt treji, man aštuoniasdešimt šešeri“ ir pan.
Kas apmokės? Gal meras?
„Niekur neišeiname, vakarais sėdime namuose. Kavinėse galime sau leisti tik kavos puodelį ir pyragėlį. Papietauti kitur nei namuose mums yra per brangu, tad, ką turime namuose, tą ir turime“, – pasakojo restorane „Ship pub“ kalbinta palangiškė senjorė Nijolė Kairienė.
Ji į renginį atėjo kartu su bičiule Irena Šakiniene. Abi moterys, kol buvo darbingo amžiaus, darbavosi virėjomis.
Taip pat prie pietų stalo sutikta Marija Alminaitė–Matutienė teigė, jog į kavines nueinanti tik spalio 1–ąją, kai minima Pagyvenusių žmonių diena. Tuomet verslininkai senjorus pavaišina kava. „O kas dabar čia tuos pietus apmokės? Gal meras“, – teiravosi žurnalistės pašnekovė, niekaip negalėjusi patikėti, kad politikai ir valdžia šiuosyk čia ne prie ko. Moteris pasakojo Palangoje gyvenanti jau 40 metų, šoka „Mėguvos“ ansamblyje.
Ponia Elena į „Ship pub“ atėjo paskatinta dukters. „Ji gyvena Londone. Feisbuke perskaitė kvietimą senjorams ir paskambino man, pasiūlė nesėdėti vienai namuose, o nueiti pasmalsauti, kas čia organizuojama, pabendrauti su kitais senjorais, papietauti“, – „Vakarinei Palangai“ pasakojo palangiškė.
Tarp svečių – ir legendinė mokytoja
Pastarąjį ketvirtadienį „Vakarinė Palanga“ senjorų dūzgėse, kurios vyko restorane „Ship pub“, atkreipė dėmesį į itin elegantišką, išskirtinės laikysenos žavią damą ir jai bendriją palaikiusį gerokai jaunesnį vyrą.
Susipažinus paaiškėjo, jog paviešėti Palangoje ir pabendrauti su kurorto senjorais atvyko ir svečiai iš Klaipėdos. Ypač malonu buvo sužinoti, kad tai legendinio vaikų šokių kolektyvo „Žiogelis“ įkūrėja ir vadovė Elvyra Paulina Bungardienė – Anapolskaja bei jos ugdytinis Saulius Petrauskas.
Klaipėdoje veikę „Žiogelis“ ir „Žuvėdra“ – tai šokių ansambliai, kurie tapo tikra legenda.
Vaikų choreografinis kolektyvas „Žiogelis“ buvo įkurtas 1970 m., kai į pirmąją repeticiją susirinko 47 vaikai. „Žiogelis“ labai greitai sulaukė pripažinimo – jis ėmė gastroliuoti po visą tuometę Sovietų sąjungą. Savo profesionalias kompozicijas Klaipėdos šokėjai žiūrovams rodė Maskvoje, Sankt Peterburge, buvusiose Sovietų sąjungos respublikose, taip pat koncertavo Prancūzijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje, Turkijoje, Japonijoje, kitose šalyse. Sceniniai rūbai „Žiogelio“ šokėjams buvo siuvami Lietuvos operos ir baleto teatre, puantai vežami iš Sankt Peterburgo. Kolektyvas, kuriame per dvi dešimtis gyvavimo metų šoko beveik tūkstantis vaikų, veikė iki 1994 m., kuomet dėl lėšų stokos teko išsiskirstyti.
„Čia tikras bendravimo klubas!“
„Tokio pobūdžio vakarai turi būti rengiami visoje Lietuvoje. Taip, pavyzdžiui, yra Danijoje. Bendravimo stoka – tai labai aktuali problema, turime galvoti, kaip padėti bendrauti, nes Lietuvoje labai daug vienišų žmonių“, – „Vakarinei Palangai“ kalbėjo garsioji choreografė.
„Įsivaizdavau, kad čia, Palangoje, įkurta kažkokia labdaros įmonė, veikia labdaros valgykla, o čia tikras bendravimo klubas, kur draugas draugę susiranda, atsiranda poros, susibičiuliauja ir tampa draugėmis nepažįstamos moterys. Tik aukščiausios kultūros žmonės gali suprasti tokio bendravimo svarbą. Juk žmonės jau bendrauti nemoka, net kaimynai nepažįsta vienas kito“, – savo nuomonę apie Palangos moterų savanorių sumanymą sukviesti į vieną vietą senjorus išsakė p. Elvyra Paulina.
Jai pritarė ir pedagogės auklėtinis, „žiogelietis“ Saulius Petraukas. Dabar JAV, Atlantoje, gyvenantis buvęs klaipėdietis visada, kai grįžta į Lietuvą, nemažai laiko skiria ir savo buvusiai mokytojai. Ir pastarąjį ketvirtadienį jis atlydėjo E.P.Bungardienę–Anapolskają į Palangą bei palaikė jai draugiją šiltai bendraujant su kurorto senjorėmis.
Vaišės – kaip ir turi būti restorane
Viena iš ketvirtadienio pasimatymų senjorams sumanytojų Jekaterina Volkova „Vakarinei Palangai“ pasakojo, jog visi, nusprendę prisidėti įgyvendinant idėją, pagelbėjo kas kaip galėjo. „Kas prisidėjo savo pinigais, kas darbu, kas savanoryste – taip ir judam į priekį“, – kalbėjo Jekaterina.
Perklausta, ar visos lėšos yra savanorių ir nėra jokių finansinių rėmėjų, palangiškė patvirtino: „Taip, tai mūsų asmeniniai pinigai. Kas kiek galėjo, tas tiek ir davė, kiti už savo pinigus pirko maisto produktų“. Anot jos, vienas vakaras senjorams savanoriams kainuoja apie 300 – 400 eurų. „Tai ne milijonai, tai nėra milžiniški pinigai, palyginti su tuo, kiek gražių emocijų patiria tiek organizatoriai, tiek ir pasisvečiuoti užsukantys senjorai“.
Beje, organizatoriai ir jų talkininkai, tarp kurių buvo ir pradinės mokyklos mokinukai, visas vaišes ir patys gamino, čia nepralenkiama buvo ir virtuvei vadovavo restorano „Ship pub“ savininkė Valentina Radikienė, kuri tai pat yra viena iš sumanymo iniciatorių. Bandant ją pakalbinti, moteris vis mojavo galva ir rodė ranka į virtuvės pusę – tai reiškė, jog „nepyk, Tamara, daug darbo, nėra kada duoti interviu“.
„Nemiegojau visą naktį, labai jaudinausi, kaip čia viskas pavyks, ar įtiksime žmonėms, ar visiems svečiams užteks valgių, ar jiems bus skanu“, – atviravo Valentina.
Pirmąjį ketvirtadienį senjorams buvo pasiūlyta trintos moliūgų sriubos, keptos menkės, vaisių asorti deserto, karštų gėrimų, o antrojo susitikimo metu žilagalviai ragavo ir visi draugiškai labai gyrė pomidorų sriubą su mocarela, keptą lašišą su bulvytėmis ir žaliomis salotomis, gardžiavosi kava ar arbata, o dar galėjo paskanauti morkų bei slyvų arba obuolių pyragų.
Viską savanoriai patys gamino restorano „Ship pub“ virtuvėje, o serviravimas ir patiekimas atitiko visus restoranų standartus.
Beje, tiems, kurie vis dėlto nedrįso užeiti į restoraną, pietūs buvo supakuoti ir išnešti į lauką.
Svarbu ne vaišės, o bendravimas
„Padėti kitiems – tai didžiulė vidinė laimė. Depresijų, savižudybių amžiuje aš matau tokią pagalbą ir labai tikiu šia idėja. Yra labai daug vyresniojo amžiaus žmonių, kurie niekada nėra buvę restorane ir negali sau tai leisti. Tačiau čia svarbu ne vaišės, o bendravimas ir bendrystė. Jei kažkas nori kažkuo prisidėti, visada laukiame. Ieškosime ir draugų, kurie galėtų bent kiek prisidėti ir finansiškai“, – „Vakarinei Palangai“ kalbėjo Jekaterina Volkova.
Moteris kvietė prisijungti ir tuos, kurie sutiktų neatlygintinai padėti parengti senjorams tinkančią laiko praleidimo programą, įdomios veiklos. Štai jau du ketvirtadienius garbiems vyresniojo amžiaus lankytojams muzikavo ir dainavo savanorė klaipėdietė dainininkė Reda Striškaitė. Ji taip patiko svečiams, kad šie ne tik kartu traukė žinomas dainas, bet ir šoko.
Jekaterina pasakojo viešėdama Indijoje sužinojusi, jog šioje šalyje dėl didelio skurdo begalė vaikų išeina į mokyklas nepusryčiavę. Tuomet savanoriai ėmėsi iniciatyvos, jog vaikams rytais būtų parūpinta maisto, ir ilgainiui šis sumanymas išaugo į didelį judėjimą, kurį remti ir kuriam aukoti finansiškai dabar yra didelė garbė ir prestižas.
Palangiškė tikisi, jog toks į senjorus orientuotas judėjimas, kuris užgimė Palangoje, su laiku taip pat apims visą Lietuvą. Dabar tokius susitikimus ketinama rengti kiekvieną ketvirtadienį iki vasaros sezono, galbūt ir vasarą.
