Tad sulaukęs jų prašymo nusivesti ten, kur dar ir pats nesu buvęs, sukau galvą, kelias dienas nieko gero ir nesugalvodamas.
Greičiausiai būtų tekę eiti į jau išbandytą Katinų restoranėlį, jei ne Alfo Ivanausko apžvalga apie vieną neseniai atsidariusią maitinimo įstaigą – „Olive Kitchen“.
Perskaitęs jo atsiliepimus supratau, kad ten būtina nueiti dėl dviejų priežasčių. Pirma – jei bus neskanu, Alfas gaus į kailį mano apžvalgoje, ir taip bus sugriautas pats mitų griovėjas. O ir prieš svečius nereiks raudonuoti, tegu raudonuoja mitų griovėjai, parašę gerą atsiliepimą apie šį restoraną.
O antra – jei jis pasirodys teisus, mūsų kompanija turės smagią popietę. Tad šokame į automobilius ir lekiame.
Terasa pilnutėlė, matyt, ne mes vieni atėjome įvertinti naujos vietos ir aukščiau paminėtos apžvalgos. Tad neradę vietos terasoje, įsitaisėme viduje.
Moterų akį iškart patraukė milžiniškas alyvmedžio bonsas. Tad trumpa fotosesija: dviese, po vieną, su vaikais ir be jų, o vėliau ir vienas alyvmedis iš visų pusių, ir tik tada susėdame prie stalelio pasklaidyti meniu.
Nors draugų vaikai jau be kelių minučių paaugliai, net jie nesusilaikė nuo galimybės papiešti ant kavinės sienų. Na, pasakykite – kur dar tokia galimybė pasitaikys?
Žinoma, ta „dailininkų“ susibūrimo vieta numatyta tik specialiai įrengtame kampelyje, kuris puikiai matomas sėdint prie stalelio. Tad su mažais vaikais norintiems papietauti tėvams ši restorano salė – ideali vieta. Kol tėvai skanaus valgius, vaikai, suvalgę savo patiekalus, galės suaugusių prižiūrimi žaisti mažame ir jaukiame vaikų kambarėlyje.
Meniu. Apie tokį gausų pasirinkimą rašiau jau ne kartą – tai mane visada gąsdina, nes man neramu už tuos, kurie dirba virtuvėje ir kurie turi visa tai įgyvendinti. Grilio patiekalai, picos, patiekalai su makaronais, mėsainiai, jūrų gėrybės ir dar nemažas vaikiškas meniu. Toks jausmas, kad į vieną meniu buvo pasistengta sutraukti kelių šalių kulinarijos paveldą. Kainos – vidutinės, ir, sakyčiau, draugiškos kliento piniginei.
Rinkdamasis patiekalus aš atsižvelgiau į tai, ką skanavo A.Ivanauskas, bet pasakysiu sąžiningai: nors mano skrandis dėl dažnų kelionių per įvairias maitinimo įstaigas yra įgavęs savotišką imunitetą ir gebėjimą greičiau virškinti maistą, užsisakyti šaltibarščių, o po jų – midijų, kaip Alfas, aš visgi neišdrįsau.
Kadangi tą dieną mes sau leidome po taurę alaus ar raudonojo vyno, prie jų užsisakėme daugiau užkandžių.
„Nachos“, dviejų rūšių sparneliai, lašišos tartaras greit atsirado ant mūsų stalo. Traškučių pagardams aš turėjau keletą priekaištų, bet matydamas, kad vaikai juos traškina lyg saulėgrąžas, nutylėsiu. Produktai švieži, tik pagaminta ne iki galo gerai. Bet vaikai man sakė: dėde, tu nieko nesupranti. Tad šįkart tyliu.
O štai sparneliai ir tartaras – jau kitas reikalas. Nuomonė dėl sparnelių mūsų kompaniją padalijo į dvi stovyklas: vyrai buvo už aštresnius su dominuojančiu česnakiniu – svogūnų laiškų padažu, o moterys – už sparnelius su saldžia glazūra, kuriems jau jokio padažo nebereikėjo.
Bet abu juos vienijo traški plutelė, o po ja – sultinga vištiena. Tad drąsiai rekomenduojame abu.
Lašišos tartaras nuo stalo išgaravo akimirksniu, nes aš per išsiblaškymą jau po pirmojo kąsnio išgyriau ir padažą, ir pačią lašišą.
Mėgstančius trintas sriubas abejingų neturėtų palikti kreminė burokėlių sriuba su šonine. Tie mažyčiai traškios šoninės žirniukai, suberti sriubos viduryje, ir ta švelni burokėlių sriubos tyrė buvo dar vienas atradimas man, tad greitu metu planuoju pabandyti pasigaminti panašią ir namuose.
O mėgstantiems aštrias sriubas rekomenduoju aštrią jautienos sriubą. Toms maitinimo įstaigoms, kurios neseniai apžvalgose gavo nuo manęs „į kailį“ už prastas šios sriubos versijas, rekomenduočiau atsiųsti savo atstovus degustacijai. Ir ingredientų gausa, ir subalansuotas sriubos aštrumas būtent toks, kokį aš norėčiau gauti užsisakydamas taip pavadintas sriubas.
Pamenate, rašydamas apie lašišos tartarą užsiminiau, kad prasitaręs apie jo puikų skonį pasigailėjau. Nes greit atsirado pagalbininkų, kurie man jį padėjo suvalgyti.
Tad kai gavome picas, aš jau valgiau tylėdamas. Jūs tik įsivaizduokite: picos tešla minkštutėlė, ją lenkiant girdisi ausiai malonus traškesys, o skonis...
Nors padas iš pirmo žvilgsnio storas, jis nieku gyvu neprimena storapadės picos pado, liaudyje praminto batonu. Tad ką aš – sėdžiu ir tyliai valgau „Mexico“ picą, džiaugiuosi kiekvienu kąsneliu ir net negalvoju dalintis.
Ramus valgymas be intervencijų į mano lėkštę baigėsi, vos tik Katinienė pradėjo girti jai patiektą „Polo“ picą su vištiena. Žinoma, susitarimas paskanauti visų patiekalų tą dieną dar nebuvo atšauktas, tad kaip greitai išgaravo Katinienės pica, taip greitai neliko ir manosios. Vaikų nepavyko sugundyti net galimybe tęsti sienų tepliojimo kreidelėmis, jų taip pat neišgąsdino ir mano picą numarginusios Chalapos paprikos.
Nors jiems jau buvo patiekta vištienos filė su makaronais bei žuvis su bulvytėmis („Fish and chips“), kol neliko mūsų picų, jie į savo patiekalus net nekreipė dėmesio. Tad tai buvo momentas, kai galėjau paragauti vaikams patiektų patiekalų.
Tiesa, prie picos nepabijokite pasiprašyti aliejaus – juo gardinti picos kraštai tampa dar skanesni.
Iš tų dviejų patiekalų labiausiai mane nustebino „Fish and chips“. Tai, kad prie jo buvo patiekti du skirtingi padažai, mane maloniai nustebino, bet didžiausią įspūdį padarė žuvies paniruotė bei pati žuvis. Menkė buvo drėgna ir neperkepta – būtent tokia, kokia ir turi patekti į lėkštę.
Man asmeniškai įdomiausias buvo prie jų patiektas žirnelių padažas, nors ir totoriškas su žuvimi puikiai tiko. Žirnelius pagardinusios mėtos švelniam padažui suteikė tokios gaivos, kurią dar dabar pamenu žvelgdamas į šio patiekalo nuotraukas. Tešlai, spėju, buvo naudojamas alus, nes panaši paniruotės tekstūra pavyksta ir man, kai į gaminamos tešlos masę šliūkšteliu šiek tiek alučio.
Vištiena su makaronais – tai patiekalas, kuris labiausiai tinka vaikams maitinimo įstaigose.
Džiaugiuosi, kad gruzdintų bulvyčių su aštuonkojais iš pieniškų dešrelių jau beveik niekur nebepamatysi. Nes stebint, kai tėvas lapnoja kokį sultingą kepsnį, o šalia vargšas vaikelis ritina į save dešreles, kurias gaminant neaišku kas buvo sumalta, mane asmeniškai apima pyktis.
Tokių vaizdinių paskutiniu metu nebepastebiu net maitinimo įstaigų meniu. Greičiausiai tėvų sąmoningumas auga. Tad žuvis ir vištiena iš vaikų lėkščių išgaravo greičiau nei aš spėjau apie juos parašyti šiuos kelis sakinius.
Mėsainis ir sprandinės kepsnys nepaliko abejingų mūsų draugų. Kaip jie sako – jokių priekaištų, tik noras sugrįžti ir dar kartą pakartoti šiuos patiekalus. Tad paminėsiu tik tiek, kokią nuomonę susidariau žvelgdamas į juos.
Sprandinė iškepta gerai, sultinga, tai matėsi ją prapjovus. Mėsainio bandelė paskrudinta, drėgni ingredientai jos nesutaršė, tad mačiau, kad valgant ji nesutižo ir nesukėlė jokio diskomforto. Prasižiojęs vidus nuotraukoje, kaip matysite, atspindi tai, kad slėpti nėra ko – visko prifarširuota su kaupu, o ir jautienos paplotėlis gan nemažas.
Nors mūsų kompanija buvo jau soti ir laiminga, padavėjos išgirti belgiški vafliai buvo užsakyti turint mintį bent akis paganyti. Prie vaflių galima pasirinkti po tris pagardus iš gausios jų paletės, tad parinkimo džiaugsmą suteikėme vaikams. Mums liko gurkšnojant kavą laukti desertų.
Vafliai buvo ne tik apžiūrėti, nufotografuoti, bet ir visi trys suvalgyti. Moterys pamiršo apie kalorijų skaičiavimą ir net pradėjo gailėtis, kad užsakėme taip mažai... Vafliai traškūs, skanūs. Jei reiktų rintis įdomiausią derinį, būtų šis: ledai, skaldyti riešutai ir karamelinis padažas.
Rašydamas šį tekstą turėjau keletą kartų peržiūrėti nuotraukas, nes patiekalų skanavome kaip niekad daug, buvo įdomu, ar ko nepamiršau paminėti. Įspūdžių, kaip ir nuotraukų, – daug, tad apibendriname.
Per tą didelį maisto kiekį pamiršau paminėti paslaugią padavėją ir jos puikų aptarnavimą bei skirti kelis sakinius jai. Be to, kad nesiskundėme jos dėmesiu, mums atsiskaitant pasiūlė įsigyti ir nuolaidų kortelę, kuri picų kainas nukirto 25 proc. Žinoma, mes būtume sumokėję ir visą kainą, nurodytą meniu, nes picos to buvo vertos, bet jei norima parduoti jas pigiau, mes, klientai, tik už tai...
Vertinu stipriu 5/5. Noriu tikėti, kad tokį aukštą lygį jiems pavyks išlaikyti ir ateityje, nes po šio pasisėdėjimo prie mūsų stalo nebuvo nė vieno nepatenkinto.
Pridursiu svečio iš Estijos, su kuriuo tą dieną pietavome, žodžius – jie mane privertė susimąstyti dėl to, ar teisingai padariau pasivadinęs Riebiu katinu. Jis pasakė, kad nors aš ir skaniai gaminu valgyt, Estijoje neatidaryčiau restorano „Riebus katinas“, reikėtų keisti bent į kokį „Fat cat“. O štai „Olive kitchen“ drąsiai galėtų plėstis ir atidaryti tinklą ne tik Estijoje, bet ir visoje Europoje. Tad šie mano svečio žodžiai neleido man prisikabinti prie nelietuviško restorano pavadinimo, nors neslėpsiu – tokia mintis buvo.
O šios maitinimo įstaigos savininkams noriu palinkėti: jei kils minčių plėstis į užsienio rinkas, būkite geri – visų pirma užpildykite bent didžiuosius Lietuvos miestus, nes toks maistas būtų laukiamas visur.
Rašydamas tekstą ir internete ieškodamas tikslaus „Olive kitchen“ adreso, radau dar vieną filialą Kaune, prekybos centre „Akropolis“. Tad kauniečiams pasisekė dvigubai.
Na, o kiti sekite mano apžvalgas – vasara baigėsi, iš kurorto keliuosi į kitus Lietuvos miestus ir tęsiu panašių perliukų paieškas.
