EUMOFA duomenimis, ES daugiausiai suvartojama tuno (didžioji dalis – konservuoto), lašišos, menkės ir silkės.
Populiariausios – lašišinės žuvys
Pasak gydytojo dietologo Edvardo Grišino, Lietuvos gyventojai taip pat dažniausiai renkasi vieną iš ES populiariausių žuvų – lašišą.
„Paklausęs žmonių, kokią žuvį jie valgo, dažniausiai išgirstu, jog lašišą, kiek rečiau – upėtakį, kai kurie dar valgo karpį ar silkę, o kitos žuvys tiesiog pamirštamos. To neturėtų būti, nes visose žuvyse yra skirtingas maistinių medžiagų kiekis, be to, skiriasi jų skonis, tad valgant skirtingas rūšis, žuvis taip greitai neatsibosta ir galima pamažu suformuoti įprotį ją valgyti“, – teigia jis.
Klaipėdos rajone esančios žuvininkystės bendrovės „Noras LT“, kurioje auginamos ganėtinai retos žuvys – alpinės šalvys, direktoriaus Sigito Vaitkevičiaus teigimu, šalies gyventojai iš tiesų itin mėgsta lašišines žuvis. Alpinė šalvis taip pat priklauso lašišinių šeimai, tačiau jos skonis yra subtilesnis nei atlantinės lašišos ar upėtakio.
„Alpinės šalvys pasižymi tokiomis pačiomis savybėmis, kaip ir tautiečių itin pamėgtos lašišos: iš jų lengva paruošti patiekalus, skonis malonus, jose daug naudingų organizmui medžiagų: amino rūgščių, omega-3 riebalų rūgščių, baltymų, vitamino D ir seleno.
Išoriškai šios žuvys taip pat kiek primena lašišą ar upėtakį, tik jų dydis yra iki 2,5 kg, kai atlantinės lašišos gali sverti iki 8 kg. Be to, alpinė šalvis neturi žvynų“, – pasakoja S.Vaitkevičius.
Per dieną – 150 gramų žuvies
Per metus vienas Lietuvos gyventojas suvalgo beveik 14 kg žuvies ir jūros gėrybių. Palyginimui – vienas pirmoje vietoje esančios Maltos gyventojas per metus suvalgo apie 86 kg, o paskutinėje vietoje atsidūrusios Čekijos gyventojas – vos 5-6 kg žuvies.
E.Grišinas sako, kad žuvies reikėtų valgyti bent 2 kartus per savaitę ir geriau riebios, nes joje yra daugiausiai žmogui naudingų omega-3 riebalų rūgščių, dėl kurių žuvys labiausiai ir vertinamos.
„Per dieną rekomenduojama suvalgyti apie 150 g riebesnės žuvies. Tai nėra daug – delno dydžio gabaliukas, tačiau tiek užtenka, kad gautume reikalingą kiekį gerųjų riebalų rūgščių. Be to, žuvis, kaip ir mėsa, yra puikus baltymų šaltinis. Kartais žuvį valgyti net naudingiau nei raudoną mėsą, nes baltymų kiekis panašus, o organizmas papildomai dar gauna naudingų omega-3 riebalų rūgščių.
Riebias žuvis patarčiau derinti su šviežiomis įvairiaspalvėmis daržovėmis, taip aprūpinant organizmą būtinais antioksidantais ir pagerinant daržovėse esančių riebaluose tirpių vitaminų pasisavinimą“, – aiškina gydytojas dietologas.
Daugiausiai omega-3 riebalų rūgščių yra riebiose jūrinėse žuvyse: lašišose, silkėje, otuose, sardinėse ir kitose, taip pat karpiuose bei lynuose.
Žuvis nepelnytai apipinta mitais
Tai, kad Lietuvos gyventojai žuvies valgo nepakankamai, gydytojas dietologas linkęs sieti su tuo, kad mūsų krašte labiau mėgstama mėsa, taip pat su ne itin didele žuvų pasiūla rinkoje ir tam tikrais mitais.
„Dažnai žmonės vengia valgyti žuvį manydami, kad ji labiau pakenks nei padės. Manoma, kad visos žuvys dėl vandenynų taršos yra toksiškos, prikaupusios sunkiųjų metalų ir mikroplastiko. Vis dėlto nenorėčiau absoliučiai su tuo sutikti, o abejojantiems rekomenduočiau rinktis kokybiškesnę, žinomų tiekėjų tiekiamą žuvį.
Kitas variantas yra rinktis ekologiškai užaugintas žuvis iš vietinių žuvininkystės ūkių: karpius, plačiakakčius, šamus, alpines šalvis. Pastarosios, kai kurių šaltinių duomenimis, yra natūralesnės už prekybos centruose parduodamas lašišas, turtingesnės omega-3 riebalų rūgščių bei turi mažiau metalų, pvz., gyvsidabrio“, – sako E.Grišinas.
Pasak S.Vaitkevičiaus, alpinės šalvys Lietuvoje vis dar yra egzotika, tačiau jas vis dažniau renkasi tie, kas pirmenybę teikia kokybiškiems ir natūraliems produktams.
„Alpinė šalvis natūraliai gyvena labai šaltuose vandenyse: Kanados Arkties regionuose, palei Grenlandijos, Islandijos, šiaurės Skandinavijos, Sibiro pakrantes. Artimos natūraliai aplinkai sąlygos sudaromos ir ūkyje auginamoms žuvims, be to, auginant nenaudojami antibiotikai, augimo hormonai, pesticidai, o žuvys rezervuaruose auga tiek pat laiko, kiek augtų ir gamtoje – dvejus metus“, – sako jis.
