Etnologijos mokslų daktarė Asta Venskienė pasakoja, jog kalendorinių švenčių, tokių kaip Užgavėnės, valgiai bei jų simbolinės prasmės atkeliavo iš aukojimo ritualų seniesiems dievams. Tuomet būdavo gausiai aukojamas maistas, tikint, kad dievai už tai atsilygins gausiu derliumi.
Žmonės taip pat laikydavosi papročio vaišinti užklydusius pakeleivius, persirengėlius, siedami šį gražų gestą su Anapusybe, mirusiais protėviais, garantuojama derliaus gausa bei skalsa visus metus.
„Valgymas šventiniu laikotarpiu visuomet turėdavo apeiginę, maginę prasmę. Reikėdavo valgyti kuo daugiau kartų per dieną – septynis, devynis ar net dvylika. Per Užgavėnes protėviai būtinai vaišindavo kiekvieną į namus užėjusį žmogų, o jis, net jei būdavo sotus, vis tiek privalėdavo paragauti kiekvieno valgio bent po truputį“, – aiškina A.Venskienė.
Ji pažymi, kad pagrindinis Užgavėnių dienos mitybos akcentas buvo riebus maistas. Mėsos patiekalai tuomet būdavo patiekiami net keletą kartų per dieną, kas nebuvo įprasta nešventinėmis dienomis.
Seniausiu šios šventės patiekalu laikomas šiupinys – riebus patiekalas, kurio pagrindinės sudedamosios dalys buvo žirniai, pupelės, kruopos, bulvės, miltai, kiaulės galva, kojos bei uodega, rečiau dėdavo lašinių.
„Ant lietuvių stalų per Užgavėnes taip pat puikuodavosi kruopomis kimšti žąsų kaklai, virtiniai, troškinti kopūstai su kiauliena ar dešromis. Vakarienei dažniausiai būdavo patiekiamas lengvesnis maistas, toks kaip pieniška sriuba ar blynai.
Kai kuriose vietovėse mūsų protėviai krosnyje ant kopūstų lapų kepdavo ir žirninius blynus, vadinamus bandomis. Daug kur būdavo ruošiama kiunkė, dar žinoma kaip šutienė, kepamos spurgos, gaminama šaltiena, taukuose verdami grūdai, valgomi lakštiniai arba įvairiai ruoštos kruopos“, – Užgavėnių patiekalus aptaria etnologė.
A.Venskienė pabrėžia, kad blynai Užgavėnių dieną nebūdavo pamirštami ir tuomet, tačiau juos protėviai dažniau ragaudavo vakarop. Blynais būdavo vaišinami svečiai bei persirengėliai.
Lietuviai tuomet kepdavo miltinius blynus, tačiau ne visuomet jų recepte atsirasdavo kiaušinių. Kiek rečiau buvo ruošiami ir tarkuotų bulvių ar rūgštūs blynai, kepami iš mielinės, apie parą raugintos, tešlos.
„Nors šiandien blynai dažnai siejami su pavasario šaukimu, saule, anuometinėse tradicijose blynai simbolizuodavo auką, per kurią sustiprinamas ryšys su Anapilin išėjusiais protėviais, kitu, nežemišku pasauliu“, – priduria etnologė.
Kintant mitybos įpročiams, atrandant naujus receptus, lietuviai vis dažniau žvalgosi būdų tradicinius blynų receptus paįvairinti įdomiais ingredientais, pagardinti sodriais, išskirtinio skonio padažais.
Gurmaniškąsias Lietuvos tradicijas puoselėjančio bei didikų virtuvę su modernumu sujungiančio restorano „Kuchmistrai“ virtuvės šefas-kuchmistras Užgavėnių proga siūlo išbandyti blynų receptą, priminsiantį apie senąsias šalies tradicijas.
„Kuchmistrų“ virtuvės šefo blynų su kefyru receptas
Reikės:
- 3 kiaušinių,
- 900 ml kefyro arba rūgusio pieno,
- 200 g cukraus,
- 2 v. š. ištirpinto sviesto,
- 1 a. š. kepimo miltelių,
- 800 g aukščiausios rūšies miltų,
- žiupsnelio druskos.
Gaminimas
Kiaušinius išplakame su cukrumi, pilame sviestą, druską, kefyrą, kepimo miltelius išsijojame su miltais ir išplakame viską iki vientisos masės. Paliekame tešlą nusistovėti apie 15 minučių.
Įkaitiname keptuvę iki vidutinio karščio, dedame šiek tiek sviesto ir pilame blynų tešlą. Kepame iš abiejų pusių kol blyneliai gražiai apskrus ir iškils. Blyneliai turi būti dideli, beveik kaip lietiniai.
Dvaro tradicijas menančiam stalui blynus dera patiekti su keletu priedų, kuriuos ragautojai gali laisvai rinktis: skystu medumi, vyšnių uogiene, apelsinų džemu ar cinamonu.
