Tiesiog jis man rekomendavo šį restoraną. O kai rekomenduoja žmogus, kuris puikiai išmano gastronomijos subtilybes, nepasinaudoti tokia rekomendacija būtų tolygu praleisti sekmadienines mišias.
Restoranėlis „Selfish“ įsikūręs pačioje Kauno širdyje, šalia Rotušės. Jauki aplinka, skoningas ir neperkrautas interjeras. Prie baro vitrinoje puikuojasi gražiai dėžutėse sugulusios austrės.
Austrių esu ragavęs tik kartą, daugiau nei prieš 10 metų, kai lankiausi jas auginančioje fermoje Airijoje, Donegalo miestelyje. Po to karto į jas galiu tik pasižiūrėti. Tad apie austres galite spręsti tik pagal nuotraukas, bet vertinant tai, kad jos apibarstytos aukso dulkėmis, Kaune pasisekimą turėtų turėti.
Meniu nedidelis, būdingas restoranams. Jau ne pirmame restorane atkreipiu dėmesį į tai, kad meniu nėra jokios sriubos.
Ta proga ne taip seniai diskutavau su vieno restorano virtuvės šefu. Po to, kai jis paaiškino, kodėl daugelis restoranų atsisako sriubos, kitą kartą vartydamas meniu ir jame neradęs šio patiekalo, nebenustebau.
O argumentas paprastas: šiuolaikinė naujoji „gurmanų“ karta abejinga sriuboms. Įžangai į pagrindinius patiekalus dažniausiai jiems užtenka užkandžių, o neretai jie ir apsistoja tik ties jais. Tad išvirtos sriubos dažnai genda ir tampa restoranui ekonomiškai nebenaudingais patiekalais.
Kadangi mano minėtasis Vaidotas apie šio restorano užkandžius jau buvo pasakojęs, tai ir užsisakėme tai, ką jis rekomendavo paskanauti: tuno tartaro, tuno tatakio ir tuno spurgyčių.
Na, o karštuosius patiekalus padėjo išrinkti padavėjas. Katinienė nusprendė tęsti tuno fiestą užsisakydama tuno kepsnį, o mane padavėjas įkalbėjo paskanauti midijų.
Vargu, ar jam būtų pavykę įkalbėti mane paskanauti midijų už 18 eurų, nes ir kaina, mano nuomone, midijoms didoka, o ir aštuonkojį jau buvau nusižiūrėjęs.
Bet frazė, išsprūdusi iš padavėjo lūpų, nustūmė aštuonkojį į antrąjį planą: šiandien midijų sekmadienis. Ta proga kilogramas midijų – 13 eurų. Aš gi ne kvailas, skaičiuoti moku. Čia ne šiaip akcija, čia bomba. Ne puskilogramis midijų už 18 ar 20 eurų, bet visas kilogramas, ir už 13.
Jei klaustumėt, ką rekomenduočiau iš trijų tą dieną skanautų užkandžių, tai mūsų su Katiniene rekomendacijų sąrašas atrodytų taip: būtiniausiai paskanaukite tuno spurgyčių, nes tai ne spurgytės, o skonių bomba.
Tada – tuno tatakio, o jei dar liks vietos – tuno tartaro. Jis iš trijų užkandžių mums užėmė trečiąją vietą.
Nors pretenzijų nei skoniui, nei patiekimui neturėjome, tiesiog norėjosi kažkokių įdomesnių poskonių. Tuo labiau, kad mes juk lankėmės jūros gėrybių restorane, o panašių į jų gaminamą tuno tartarą teko skanauti daug kur.
Atnešti pagrindiniai patiekalai apnuogino ir vieną tą dieną padavėjo padarytą klaidą.
Priimdami užsakymą iškepti tuno kepsnį, visada pasiteiraukite, kaip jį iškepti. Teatleidžia man lietuvių kalbos specialistai, bet paminėsiu kelis angliškus terminus, norėdamas perteikti savo pretenziją. Šį kartą ant mūsų stalo nugulęs tunas buvo iškeptas „rare“. Aš asmeniškai mėgstu „medium rare“, o Katinienė tuną valgo tik „medium“ arba „medium well“.
Kadangi tunas valgomas ir žalias, tai nereikėjo įkalbėti Katinienės jo paskanauti.
Tuno patiekimui – jokių pretenzijų. Kaip ir sulaukus užkandžių, taip ir patiekus tuno kepsnį akys bėgiojo ir žavėjosi spalvų žaismu lėkštėje. Tad tuno kepsniui pretenzijos – tik dėl komunikavimo stokos.
Pilnas indas midijų visada išgąsdina, vos nukeliame indo dangtį, bet išlukštenus bent keletą, jų kiekis ženkliai sumažėja. Jei „bruto“ midijų ir buvo kilogramas, tai išlukštenus jas, „neto“ jų liko mažiau nei trečdalis.
Esu prisiklausęs įvairiausių pasakų apie midijų spalvas. Baisiausia, kai žmonės baltas midijas vadina jau sugedusiomis ir valgyti netinkamomis. O juokingiausia, kai postringauja apie skirtingas fermas ar nevienodame gylyje sugautas midijas.
Iš tiesų šviesios midijos yra vyriškosios giminės, o geltonos – moteriškosios. Man asmeniškai skanesnės ir akiai mielesnės geltonos, nes jos tvirtesnės tekstūros nei baltos ir taip greit nesukrenta.
Ta proga atskleisiu dar vieną paslaptį, kuri neleis apsijuokti lankantis restorane. Midijų sezonas prasideda apie liepos 8 d. ir tęsiasi iki balandžio pabaigos.
Tad užsukę kur nors pietų gegužės ar birželio mėnesį nepasigeskit midijų, nes tos paieškos gali sudaryti nekokią nuomonę apie jūsų gastronomijos žinias.
Baltojo vyno ir grietinėlės padažas buvo tobulas.
Kol aš lukštenau kilogramą midijų, Katinienė jau buvo susitvarkiusiu su tuno kepsniu, tad padavėjo padedamas įkalbėjau ją mažai nuodėmei – „Creme brulee“.
Jei kelias į vyrų širdis eina per skrandį, tai į moterų – per deimantus arba desertus.
Krembriulė prisibeldė iki Katinienės širdies. Žadėjusi paskanauti tik kelis šaukštelius su kava, ji net nepastebėjo, kaip suvalgė šį desertą, man padegustuoti palikusi tik mažytį šaukštelį.
Žvelgdamas į man patiektą sąskaitą aš jau dėliojau teksto reziume.
Nors ir buvo kelios pastabos, kurias išsakiau šiame tekste, parašyti mažiau nei 5/5 negaliu, nes tai kol kas geriausia mūsų atrastas restoranas ne tik Rotušės aikštėje, bet ir nukonkuravo visus restoranus dabar perkastoje Vilniaus gatvėje.
Dar viena mažytė pastaba, kurią išsakysiu – tai midijų patiekimas su gruzdintomis bulvytėmis. Nieko neturiu prieš bulvytes, bet jei restorane midijų kaina be nuolaidos siekia 18-20€, tai būtų labai malonu, jei padavėjas, priimdamas užsakymą, pasiteirautų, su kuo patiekti midijas: su gruzdintomis bulvytėmis ar čiabata. Kaip ir minėjau, midijų padažas buvo dieviškas, tad mirkydamas apskrudusią čiabatą į padažiuką aš ir būčiau norėjęs baigti tos dienos vizitą.
O kadangi bulves mirkyti į padažą man asmeniškai netinka, tai gurkšnojant stalo vandenį teko stebėti, kaip desertu džiaugiasi Katinienė.
Kad dar čia sugrįšime, ir ne vieni, aš tuo net neabejoju, nes meniu mačiau dar kelis patiekalus, kuriuos būtinai norėsiu pabandyti.
