Paklausite, kodėl Katinai taip dažnai malasi po šį kraštą? O gal mes tiriame Žemaitijos maitinimo įstaigų sektorių ir planuojame čia atidaryti pirmuosius „Riebaus katino“ restoranų tinklo taškus?
Tad pamėtėjęs jums užuominą, pradedu apžvalgą.
Nors prieš tai Telšiuose aprašytos „Senoji Kvorta“ ir „Branša“ manęs nenudžiugino ir privertė susimąstyti, kas negerai su Žemaitijos sostinės maitinimo įstaigomis, ruošdamasis į restoraną „Bohema“ aš atlikau namų darbus ir peržiūrėjau šio restorano feisbuko puslapį. Ten užtiktos patiekalų nuotraukos mane nuteikė optimistiškai.
Restoranėlis nedidelis, stalelius būtų galima suskaičiuoti rankų pirštais. Kuklus ir kartu skoningas interjeras. Svarbiausia – nepergrūstas.
Meniu visi patiekalai sutilpo į vieną lapą. Skirtingai nei kituose aplankytuose Žemaitijos restoranuose, nereikėjo pūpsoti didelėje knygoje, kurią kol perskaitai, pamiršti, ko atėjai.
Padedami padavėjo patiekalus išsirinkome greitai, jis dar sugebėjo įkalbėti Katinienę paskanauti vieną iš jų gaminamų kokteilių.
Pirmieji mūsų stalą pasiekė užkandžiui užsisakyti sparneliai. Nors ir buvo skanūs, sultingi, aitrumu lengvai dilgčiojantys gomurį, gulėdami lėkštėje, kuri lyg ir ne jiems buvo skirta, jautėsi nejaukiai. O ir padažas, patiektas ne indelyje, privertė sparnelius dar labiau rausti iš gėdos.
Sparneliai skanūs, žolelėmis pagardintas lengvas jogurtinis padažas irgi tiko puikiai. Netiko tik patiekimas mažoje lėkštėje.
Atnešęs sriubas padavėjas jau iš mano žvilgsnio suprato, kad nusikalto, ir nusikalto stipriai.
Neprapylė jis sriubos ir nesumaišė, atnešė tai, ką užsakėme: trintą baravykų ir azijietišką jūrų gėrybių. Bet jis ne be virtuvės pagalbos padarė didžiulę klaidą.
Užsisakydami su padavėju, kaip ir kitose vietose, aptarėme, kokia tvarka norime gauti patiekalus. Bet su sriubomis turėjęs atkeliauti mažajam Katinui skirtas mėsainis kažkodėl užstrigo virtuvėje. Padavėjas pasiteisino, kad virtuvė buvo informuota, bet tai manęs neguodė.
O mažojo Katinuko alkanos akytės vertė mane dar labiau niršti. Per kelias minutes aš padavėjui išaiškinau, kokia tvarka turi būti aptarnaujami klientai. Tiems, kas nežino, priminsiu: vaikai, seneliai, moterys ir galiausiai – vyrai.
Nuskriaudei vaikus ar senelius – tau šakės.
Gerai, kad po trumpos auklėjimo pamokėlės padavėjas, nubėgęs į virtuvę, greičiausiai pats mėsainį baigė „lipdyti“, ir po gerų penkių minučių mažasis jį jau valgė.
Grįžkime prie sriubų. Jei trintų baravykų sriubos patiekimui – jokių pretenzijų, tai azijietiškai turiu. Skrudinta duonelė su užtepu sriubos vaizdelio negelbėjo. Gal nešdamas ir teliūškuodamas lėkštę padavėjas paskandino krevetes, bet tradiciškai patiekdami sriubą virėjai taip sudėlioja kompoziciją lėkštėje, kad ne tik midijas, bet ir krevetes mes matome dar nepanardinę šaukšto.
Sriubų kainos, sakyčiau, per mažos, lyginant su ta skonio gausa, kurią jos mums suteikė. Asmeniškai aš, padirbėjęs su azijietiškos sriubos patiekimu, jos kainą kilstelėčiau iki 8€. Tie, kurie neabejingi azijietiškai virtuvei, valgydami šią sriubą ugnimi nesispjaudys, bet gomurį dilginančią aitrią natą jaus dar valandą po apsilankymo restorane.
Katinukas mėsainį suritino greičiau, nei mes baigėme valgyti sriubas, ir padavėjo, priėjusio nunešti lėkštės, užsiprašė dar vienos porcijos sparnelių.
Manau, visi sutiksite, kad geriausi vertintojai – vaikai. Jiems bet ko neįkiši, o kai yra galimybė rinktis iš didesnio skaičiaus patiekalų, vaikas ims tai, ką jau valgė, tik tada, jei patiekalas buvo išties skanus.
Tad Katinukui atnešdamas sparnelius padavėjas ir mums su Katiniene patiekė pagrindinius patiekalus.
Fotografuodamas patiekalus pagalvojau, kad kelių minučių mokomoji medžiaga, išsakyta padavėjui, suveikė puikiai.
Aukštesnis lygis vien žvelgiant į nuotraukas ir bandant prisiminti prieš tai minėtas dvi Telšių kavines.
Tie, kurie pripratę prie burokėlių, morkų ir kopūstų salotų su bulvių koše ar kalnu gruzdintų bulvyčių, žvelgdami į nuotraukas, užduos klausimą: ką čia valgyti? O labiau įsižiūrėję į patiekalus užduos kitą klausimą: o kur kepsnys su padažu, pievagrybiais ir sūriu ant viršaus?
Nuliūdinsiu jus – mes jų neužsakėme ne dėl to, kad nenorėjome, o tiesiog šio restorano meniu jų nėra, kaip nėra čia cepelinų ar vėdarų.
Prie sultingos ir neperkeptos antienos puikiai tiko morkytės su kukurūzais, tiek morkų piurė su apkeptom bulvytėmis. Tiems, kurie pripratę prie tradicinių aukščiau išvardintų garnyrų, patarčiau tai pabandyti. Pojūčiai bus tikrai įdomus: lyg būtumėte visą gyvenimą žiūrėję juodai baltą televizorių, o užsukę į šį restoraną, pamatėte spalvotą, ir dar per 3D akinius...
Ką galiu pasakyti apie aštuonkojį? Nuotraukose jis visada atrodo gražiai, ar bus perkeptas, ar neiškeptas – svarbu nesudeginti. Aštuonkojį vertiname jį skanaudami, o tik paskanavę pridedame arba atimame balą už kompoziciją lėkštėje. Šis mano valgytas buvo gerai iškeptas, aštuonkojis buvo minkštutis. O kai gaunate guminį, žinokite, kad virtuvėje jį bus perkepę.
Kadangi esu abejingas desertams ir juos užsisakau retai, šį kartą desertu lepinosi Katinienė. O aš tik jo paragavau. Mėgstate sūrio, šiek tiek saldžius desertus? Tada rekomenduoju jį jums. Sprendžiant iš to, kad Katinienė jį suvalgė visą, nors kasdien skaičiuoja kalorijas, galiu teigti, kad desertas vykęs.
O dabar reziumuojame. Ir pradėkime nuo sąskaitos. Kadangi visada ir už visus moku aš, ir mums susėdus nereikia dalintis, kas už ką mokės, restoranuose sąskaitų neanalizuoju. Sąskaitas peržiūriu tik namie rašydamas apžvalgą. Tad peržiūrėdamas šią turiu pripažinti, kad greičiausiai auklėdamas padavėją, kas ir kaip turi būti paduodama ant stalo, jį taip išgąsdinau, kad jis į kasos kvitą pamiršo įtraukti aštuonkojį.
Tad taip išeina, kad jis mane pavaišino. O gal važiuojant pro šalį visgi teks užsukti ir susimokėti? Nebepamenu, kada kas buvo suklydęs mūsų naudai, bet ši, sakykime, „pakiša“, turiu jus nuraminti, vertinimui įtakos neturėjo.
Balą, kuriuo vertiname restoraną „Bohema“, aptarėme dar po pietų važiuodami namo. Ir vertinimas buvo 4/5. Pataisius kelias mano paminėtas klaidas dėl patiekalų patiekimo, o padavėjui nepamirštant aptarnavimo eiliškumo, būtų galima priartėti ir prie 5/5.
Tad baigdamas noriu rekomenduoti šį restoraną tiems, kas ieško kažko naujo. O tiems, kurie diena iš dienos nesiskiria su karbonadais, gardintais sūrio kepurėmis, siūlau kartkartėmis įtraukti ir spalvų į nusistovėjusį dienos racioną, bent kartą per mėnesį leisti sau pasilepinti ir kitokiais patiekalais.
P. S. Į restoraną „Bohema“ aš dar sugrįšiu ne tik susimokėti už aštuonkojo kepsnį, bet ir paskanauti kitų.
