Tad gal ir gerai, kad staliuką neseniai atsidariusiame Klaipėdos restorane „Gurmanai“ mums pavyko rezervuoti tik po dviejų savaičių, tad ši šiluma dvelkianti apžvalga pasirodo gruodžio mėnesį, kai pradedame gyventi Kalėdų stebuklo laukimu.
Puikių užkandžių, kuriuos gamina „Gurmanai“ restorano virtuvės šefas Dainius Špakauskas, man jau teko skanauti praėjusią vasarą. Tiesa, tada mes jo ruošiamus užkandžius buvome užsisakę į namus. Dar tada pagalvojau – gaila kad jo gaminamų patiekalų negalime paskanauti kokiame restorane.
Tad sužinojęs, kad šį rudenį jis atidarė restoraną Klaipėdoje, surinkau garbingą Katinų delegaciją ir visi išsiruošėme į degustaciją.
Restoranėlis nedidelis, primenantis didelio namo svetainę, kurioje suskaičiavau vos šešis staliukus. Du iš jų sujungėme ir okupavome.
Meniu toks mažytis, kad jei tą dieną su mūsų kompanija būtų dar pora katinų, būtume ištestavę visus patiekalus.
Gurkšnodami tauriuosius gėrimus, laukdami užkandžių, aptarinėjome aplinką. Ir visi sutikome su vieno iš mūsų replika, kad šio restoranėlio interjeras tiesiog alsuoja Prancūzijos dvasia. O gavę patiekalus pasijutome lyg susodinti į reaktyvinį lėktuvą, kuris blašė mus po visą pasaulį.
Bao bandelės mus nubloškė į Kiniją. Minkštutės garuose virtos bandelės, gardintos plėšyta kiauliena ir lašiša su avokadu, privertė pamiršti apie tai, kad mūsų dar laukia daugybė patiekalų ir atsiduoti tiems lengviems oriniams „debesėliams“, gardintiems skirtingais įdarais.
Jautienos „tagliata“ mus išlaipino Italijoje. Minkštutėlė jautiena byrėjo vos prilietus šakute – dėl puikaus jos paruošimo galėtų mėgautis ir bedantis. Ilgai ant stalo ji neužsibuvo – Katinai greit ją pasidalino.
Tada restorano „Gurmanai“ pilotas išlaipino Japonijoje, patiekdamas udonus – makaronus su keptomis daržovėmis ir grybais. Kad ir kaip jų valgytojas prašė piloto neskubinti ir nekeliauti toliau, patiektos krevetės mus perkėlė į Ispaniją. Negalintį išssiskirti su udonais Katiną visgi teko palikti Japonijoje, bet jam pažadėjome, kad kai skrisime pro šalį su pagrindiniais patiekalais, jį būtinai pasiimsime kartu.
Buratos sūris mus perkėlė į Italiją, ir skanaudamas šį sūrį aš kelioms akimirkoms persikėliau į vieną iš Milano restoranėlių.
Skanus vynas ir jautienos kepsniai kažkodėl mus perkėlė į Prancūziją. Nesupratau to, kol nepaskanavau prie kepsnių patiekto padažo. Garsusis bearno padažas, spėju, ne veltui atsidūrė šalia jautienos ir krevečių, nes jis puikiai tinka tiek jūros gėrybėms tiek mėsos patiekalams gardinti.
Žvelgdami į jautienos kepsnį, kurį lėkštėje atlydėjo tik pora didelių krevečių, daugelis pasigesite gruzdintų bulvyčių ar bulvių košės su daržovėmis, bet nepamirškite – jūs esate restorane „Gurmanai“, o ne „Paršelių rojuje“, tad maistu čia reikia mėgautis, o ne prikišti skrandžio beskonybe.
Ant mūsų stalo iš po dūmų užsklandos pasirodė mėsainiai, kurių kainą – 14 eurų – savo dalyvavimu juose pateisino juodieji ikrai. Tiems, kas mėgsta apžvalgose diskutuoti apie dideles kainas, paminėsiu, kad papildomai prie mėsainių paimtos gruzdintos bulvytės ir kepti grybai mėsainių kainas kilstelėjo dar po 3 eurus.
Na, o deginto tuno sašimis vieną iš Katinų vėl nubloškė į Japoniją, kelis Katinus palikęs Prancūzijoje su kepsniais, kelis – Amerikoje su mėsainiais.
Skonių ir pasaulio virtuvių įvairovę, kurią mes jau buvome patyrę, dar labiau praplėtė desertai, nukėlę mus į Italiją.
Nors Katinienės užsakant desertus kaip susitarusios prisiminė kalorijų skaičiavimo lenteles ir sakė, kad užteks tik visų desertų po vieną, paskanavusios ir nusispjovusios į tas dietas, padavėjos jau pačios paprašė dar kartą pakartoti visų desertų po vieną.
Na, o su sąskaitomis patiektas itališkas limončelo likeris privertė atsipalaiduoti prieš pažvelgiant į pravalgytas sumas.
Baigdamas paminėsiu svarbiausia – kainas. Daug ar mažai, bet tą dieną septynių Katinų vakarienė su arbatpinigiais kainavo 400 eurų.
Gerai pagalvojus, tai juokingi pinigai už pasiskraidymą po įvairias pasaulio šalis testuojant patiekalus, kurių kiekvienas turėjo savitą skonį bei patiekimą lėkštėje. Kiekvienas patiekalas – lyg atskiras pasakojimas, neturintis nieko bendro su kitu. Tai tikra gurmaniška vakarienė.
Negražbyliausiu ilgai, be abejo, vertinu šį restoraną 5/5, ir jei 2021 metų geriausių restoranų rinkimuose šis restoranas nebus pirmame penketuke, aš rekomenduosiu komisijai, kuri renka geriausiųjų restoranų 30-tuką, susirūpinti sveikata, nes skonio praradimas – pirmas signalas, primenantis apie klastingą šių laikų ligą.
Na, o restoranui „Gurmanai“ ir jo šefui Dainiui Špakauskui noriu palinkėti dar daug metų išlaikyti aukštai užkeltą kartelę. Dėl tokių restoranų atsibus ir tie, kurie sustabarėję džiaugiasi ir didžiuojasi tuo, ką pasiekė prieš penkis metus, nebematydami lygio, kuriame jų restoranai randasi dabar.
Kelis padėkos žodžius noriu tarti ir tą dieną dirbusioms padavėjoms. Pamenate, minėjau, kad restorane vos keli staliukai, o aptarnaujančių salę darbuotojų suskaičiavau net keturias.
Merginos išties dirbo komandinį darbą, neskirstė, kur kurios staliukas, tuščius indus nurinkinėjo ne tik mūsų stalą aptarnavusi mergina, bet ir jos kolegės.
P. S. Didžiausia padėka už pagarbą lietuvių kalbai kuriant restorano pavadinimą. Taip, žodis tarptautinis, tačiau su lietuviška galūne, o tai restoranų iškabose pamatysi vis rečiau. Šis restoranas yra pavyzdys to, kad nesvarbu, kur tu esi, svarbu, ką tu duodi savo klientui.
