Ir tik nedaugeliui turbūt tai primena restobarą „Gaisrinė“ Klaipėdoje. Bet pažadu – jei perskaitysit apžvalgą iki galo, kitą kartą išgirdę šį žodį, pirmiausia apie šį barą ir pagalvosite.
Išgirdęs pirmąsias rekomendacijas apsilankyti šiame restobare, pagalvojau, kad jis turėtų būti įsikūręs arba gaisrinės pastate, arba šalia jos. Bet abu šie spėjimai buvo klaidingi. Restobaras „Gaisrinė“ įsikūręs toli nuo Klaipėdos gaisrinės ir yra šalia kitų uostamiesčio barų, įsikūrusių senamiestyje ant Danės krantinės.
Tik pradėjęs vartyti „Gaisrinės“ meniu aš pagaliau suradau atsakymą, kodėl pasirinktas toks pavadinimas. Pasirodo, čia gesinamas alkis ir troškulys. Meniu taip šmaikščiai surašytas, kad jį vartydamas prisiminiau, ką sakydavo senelis, susidūręs su kažkuo jam sunkiai suprantamu: be pusės litro nesuprasi.
Gal ir mums, sprendžiantiems, ką užsisakyti, būtų tekę užsisakyti tą pusę litro, bet nuo alkoholio vartojimo vidury dienos mus apsaugojo padavėja, kuri buvo puikiai „perkandusi“ meniu. Jos padedami mes išsirinkome ir garnyrus prie pagrindinių patiekalų, kad gesindami alkio gaisrą, nenusiviltume pasirinktais komponentais.
Pirmieji mūsų stalą pasiekę užkandžiai – duona su sūriu bei spurgytėmis – maloniai nustebino jau vien vaizdu. Ir išties – žvelgiant į šiuos du užkandžius, burnoje pradeda rinktis seilės, net jei tu ir ne ugniagesys.
Nepamenu, ar kurioje apžvalgoje aprašiau duoną su sūriu, bet paskanavęs šios, noriu jai skirti kelis sakinius.
Sprendimas ne apibarstyti duoną česnaku, o įmaišyti jį į padažą suteikė įdomų poskonį, kiek prislopinant česnako aitrumą, kuris paprastai sustiprėja užbėrus jo ant ką tik iškeptos duonos. Smulkiai tarkuotas kietasis sūris buvo tai, kas duonai suteikė ne tik grožio patiekiant, bet ir sodresnio skonio nei eilinis tarkuotas fermentinis sūris.
Rieduliai su sūrio lava puikiai atitiko savo pavadinimą. Vos prakandęs spurgytę aš pastebėjau iš jos tįstančią sūrio lavą.
Tad tik tada, kai padavėja atnešė sriubas, mes prisiminėm, kad mūsų dar laukia ne tik užkandžiai, bet ir sriubos, pagrindiniai patiekalai, o gal dar net ir desertai.
Tad pastūmę keptą duoną su spurgytėmis į šoną, kibome ragauti sriubų.
Nei aš, nei Katinienė negirdėjome padavėjos įspėjimo, jog čia verdama sriuba ne tik aštri – ji net kelis kartus pranoksta lietuvio supratimą, kas yra aštrus maistas. Neslėpsiu, jog man buvo smagu stebėti, kaip po kiekvieno aštrios sriubos šaukšto Katinienė apsipila ugnimi, kurią greit bando gesinti stalo vandeniu.
Žinoma, kad mes matėme šios sriubos pavadinimą meniu – „Deganti mėsos sriuba“. Bet tikrai nepagalvojome, jog šiuose žodžiuose slypi ne žaismingas aštrios sriubos pavadinimas, bet išties pasakoma, kokia ta sriuba yra.
Jei esate neabejingi deginantiems pipiriukams, kurie verčia spjaudytis ugnimi, kaip Katinienę, šią tirštą sriubą rekomenduoju kiekvienam, norinčiam sustiprinti organizmo kovą su mūsų tykančiais virusais. Patikėkit manim – ji suveiks geriau nei bet kuris antivirusinis preparatas.
Na, o aš, iš dienos meniu pasirinkęs raugintą sriubą, nustebau joje be kopūstų radęs ir kauliuką su rūkyta mėsa. Tik va vietoje skrudintos duonelės prie raugintų kopūstų sriubos aš visgi mieliau būčiau aptikęs neluptą virtą bulvę.
Šalia aštrios sriubos patiekta stambios frakcijos anglis greičiausiai simbolizavo artėjančius pagrindinius patiekalus, keptus virš žarijų.
Pirma, kas krenta į akis pažvelgus į pagrindinius patiekalus – tai spalvų gausa.
Ar teko vasarą keltis keltu per Kuršių marias į Smiltynę? Keltas lyg ir perpildytas, bet jame būtent tiek keleivių ir automobilių, kiek keltas gali saugiai plukdyti. Panašiai ir su jautienos kepsnio patiekimu. Lėkštėje lyg ir visko daug, bet puikiai parinkus garnyrą bei padažą prie mėsos, viskas puikiai derėjo. O ir gaisrininkas, kepęs jautieną, jos neperkepė.
Na, o jei jūs, kaip ir aš, nesate abejingi bulvėms, tai bulvė, gardinta šonine ir sūriu, puikiai įsikomponuos. Tik daugelis pasisotintumėt, spėju, suvalgę vien didelę bulvę. O kur dar špinatų ir fetos salotos su riešutais bei vyno padažas.
Žodžiu, valgau kepsnį, mėgaujuosi maistu ir stebiu, kaip Katinienė lukštena lašišą iš vyšnių medžio lakšto. Jai – smagus procesas, mano akims – malonus vaizdas. Ne kartą ir aš esu panašiai kepęs lašišą, tik matydamas stipriai apkepusį vyšnios lakštą galiu teigti, jog prieš į jį susukdami lašišą gaisrininkai nepamirkė nei lakšto, nei virvutės vandenyje, kad būtų atsparesni žarijų kaitrai. Džiugu, kad tai paveikė tik vaizdelį, bet žuvis neperkepė, ir lašiša išliko sultinga.
Po to, kai Katinienė desertui išsirinko miltinį patiekalą – vaflius su ledais, taip nusispjaudama į kalorijų skaičiavimą, aš irgi kiek atsipalaidavau ir nusprendžiau šiandien pasilepinti dar ir šonkauliais.
Nežinau, kurio desertas – ar Katinienės vafliai su ledais ir vaisiais, ar mano valgyti šonkauliai – jums pasirodys skanesni žvelgiant į nuotraukas, bet aš asmeniškai, sugrįžęs dar kartą, užsisakysiu sultingus šonkaulius. Kad nekiltų abejonių, ar šonkauliai „spjaudėsi“ sultimis, įkeliu nuotrauką, kur matyti ant šonkaulių gulintis seksualiai apsinuoginęs kauliukas, kuris be didesnių įkalbinėjimų išsinėrė iš mėsos vos jį truktelėjus.
Na, o jau važiuojant namo teko klausytis Katinienės, kad skanieji vafliai bus eiliniai kaltininkai dėl subjurusios nuotaikos, kuri užklups vos jai užlipus ant svarstyklių...
Reziumuojame. Pavadinimas, prie kurio aš prisikabinau teksto pradžioje, yra tai, už ką noriu dėti riebų pliusą „Gaisrinės“ savininkams. Tai pavyzdys to, kad nereikia vaikytis šiuolaikinių madų bandant sudominti klientus nelietuviškais pavadinimais.
Abejoju, kad Klaipėdos turistai pagal pavadinimus renkasi vietas, kur papietauti. Manau, visiems seniai jau aišku, jog jie naudojasi populiariomis programėlėmis, kuriose kiekvienas klientas gali palikti restorano vertinimą.
Įspūdžiai, kuriais pasidalinau šioje apžvalgoje, verčia ir mane vertinti restobarą „Gaisrinė“ ne mažiau nei 5/5 balo. Pasisekė dar ir dėl to, kad nuo 15 iki 18 valandos bare – laimingos valandos, tad mums buvo pritaikyta nuolaida.
Pažadu sugrįžti į šį barą ne tik maisto, bet ir kokteilių degustacijai, nes didelis jų pasirinkimas taip ir stovi akyse prisimenant „Gaisrinės“ meniu...
