Matosi, kad prieš nepilnus du dešimtmečius kurdami restoraną jo savininkai pasistengė iš peties. Jauku, gražu – lyg namie. Bet...
Bet jei per tuos metus nieko nekeiti, net servetėlių ant stalo, tai gerą uoslę turintis svečias, vos užėjęs į restoraną, gali užuosti kvapus, kuriais pasižymi trobos kaime. Neišsivadėjusių rūbų arba šiuo atveju – baldų apmušalų – kvapas. Džiugina tik tai, kad čia jis ne toks sodrus, kaip nevėdinamoje kaimo gryčioje.
Tai, kad padavėjas, stovėdamas už baro, leidžia sau garsiai kalbėti su restorane prie stalo sėdinčiomis moterimis, leidžia man daryti išvadą, kad jis čia jau senbuvis, o prie stalo sėdinčios damos greičiausiai kažkaip susijusios su šiuo restoranu. Kitaip pateisinti padavėjo pataikavimo damoms negaliu.
Ar mums, savaitgalį užsukusiems į restoraną pavakarieniauti, įdomūs jų pašnekesiai? Tikrai ne. Jei aš būčiau norėjęs pasirinkti pletkų, greičiausiai būčiau nuėjęs į turgų.
Ar padavėjas su savo meilikavimais jau buvo įkyrėjęs, ar damos turėjo kažkokių reikalų, bet viešas pliurpalizmas baigėsi mums dar vartant meniu. Nes jei audringi pašnekesiai, kas kur ir kaip leis savaitgalį, būtų užsitęsę, mes tiesiog būtume pakilę ir palikę juos toliau diskutuoti tuščiame restorane.
Patiekalų nuotraukos meniu buvo pagrindinė priežastis, kodėl mes likome. Patiekalų nuotraukas aš tiesiog valgiau akimis, gal dėl to ir užsakymas gavosi kiek didesnis nei galėjome įveikti.
Įžanga į pagrindinius patiekalus buvo dieviška. Nepamenu, kada man teko valgyti skanesnę „Chašlama“ su aviena. Jei užsakant aš nusistebėjau jos kaina – 8,50 € – tai ją valgydamas kainai jokių pretenzijų nebeturėjau.
Salotos „Masis“ įvairių poskonių gausa buvo priešingybė tam, kaip jos buvo patiektos. Žvelgiant į salotas susidarė įspūdis, kad virėjui drebėjo rankos, dėl to „bokštelis“ gavosi toks šleivas.
Na, o chačiapuris su sūriu, nors jų buvo du, buvo per skanūs dalintis su Katiniene. Bet visgi jai pavyko atgnybti gabalėlį.
Gurkšnodami vyną ir po gero pusvalandžio žvelgdami į tuščią restoraną pradėjome tarpusavyje šnekučiuotis – greičiausiai apie mūsų užsakytus pagrindinius patiekalus bus virtuvėje ir pamiršę.
Pastebėjusi mūsų nerimą padavėja mus greitai mus nuramino: niekas užsakymo nepamiršo, tiesiog pas mus banketas. Atsiprašome, bet teks palaukti.
Kada apie tai paprastai yra pranešama restorane? Teisingai – dar priimant užsakymą, kad klientas, nepanoręs laukti, galėtų išeiti į kitą restoraną.
Jei tai, kad dėl banketo aš turiu palaukti, man būtų pasakęs neapsiplunksnavęs pirmus žingsnius žengiantis padavėjas, aš tai būčiau supratęs kaip pirmų dienų šios profesijos baimės pasekmes. Viską nuleisčiau juokais ir greičiausiai apie tai apžvalgoje net neužsiminčiau.
Bet mūsų stalelį aptarnavo moteris, kuri, jei neklystu, šioje sferoje dirba gal jau ir ne pirmą penkmetį.
Kodėl taip nutiko? Greičiausiai atsipalaidavęs kolektyvas turi savo prioritetus. Ir požiūris į klientus – pagal nustatytas nerašytas taisyklės. Pirma – savininkai, tada – banketai, po jų – nuolatiniai klientai, ir pabaigai – nauji klientai, kurie gal ir nebesugrįš, tad ko dėl jų vargintis ir plėšytis bandant aptarnavimu atitikti restorano lygį.
To patvirtinimas – vyriškis prie gretimo stalelio. Atėjęs už mus vėliau, bet kepsnio sulaukęs už mus anksčiau.
Tad dar kiek daugiau virš pusvalandžio, ir mus pasiekia pagrindiniai patiekalai.
Išgirsti tai, kad armėniškame restorane nėra avienos liulia kebabo, man tas pats, kas „McDonald's“ sužinoti, kad neturi gruzdintų bulvyčių.
Tad gavome tenkintis liulia kebabais iš kiaulienos ir jautienos.
Armėnai, gruzinai visada mane stebino gebėjimu skaniai ruošti maistą grilyje. Tai patvirtino ir mūsų valgyti sultingi mėsos patiekalai.
Reziumuoju. Virtuvės patiekalus vertinu stipriu 5/5. Tiesa, armėniško vyno paragauti bent pusę taurės yra būtina, jis man patiko, nors ir nesu saldžių vynų mėgėjas.
Nugyventas interjeras, kuriam geriausiu atveju reikia cheminio valymo, o dar geriau – visus baldus pertraukti naujai. Nes žvelgiant į juos puošiančias dėmes, galėtum surašyti storą metraštį apie tai, kas šiame restorane vyko iki mums apsilankant. Tad interjeras – 2/5.
Padavėjos ir jos kolegų darbą vertinu taip pat silpnu 2/5. Nuoširdžiai tikiuosi, kad po šios apžvalgos jie padarys išvadas, ir atsipalaidavimas bei prastas aptarnavimas nepasikartos.
Tad sudėjus visus 3 vertinimus, šį kartą – toks svyruojantis į visas puses 3/5.
Ar kada dar sugrįšiu į šį restoraną? Tikrai taip, bet tik sužinojęs, kad padirbėta su salės baldais, o kad padavėjai pasitaisys – tuo net neabejoju. Manau, kad jų laukia ne toks linksmas pokalbis su restorano savininkais, po kurio jie tikrai padarys išvadas ir nebeskirstys klientų į svarbius ir nelabai...
