Vokietijoje gyvenančiai lietuvei nepristigti idėjų virtuvėje padeda receptų kolekcija 4 receptai

Socialiniuose tinkluose K.Požienė veda tinklaraštį, kurį pavadino „Receptų kolekcionierė“. Kelionė į kulinarijos pasaulį Karinai prasidėjo dar vaikystėje.

„Namuose daug gamino mama. Ir aš jai su malonumu padėdavau. Mano tėtis buvo jūreivis ir dažnai būdavo išvykęs. Tad mudvi su mama namuose karaliaudavome dviese. Mama rytais anksčiau atsikeldavo ir prieš išeidama į darbą pagamindavo pusryčius. O aš jos laukdavau vakare su kokiu nors savo patiekalu“, – pasakojo Karina.

Savarankiškai gaminti ji pradėjo nuo dvylikos metų. Pirmieji patiekalai buvo nesudėtingi. Šaltibarščiai, karšti sumuštiniai, įvairūs troškiniai. Eksperimentuodavo su tuo, ką rasdavo šaldytuve. Tuo metu ji jau pradėjo ieškoti receptų žurnaluose, laikraščiuose, kalendoriuose. Juos išsikirpdavo ir klijuodavo į sąsiuvinį.

Vėliau Karina susidomėjo pirmaisiais tinklaraščiais. Lietuvių kalba apie maisto gamybą dar mažai kas rašė, bet buvo nemažai informacijos rusų, vokiečių kalbomis. Jas Karina buvo gerai įvaldžiusi.

„Prisimenu, buvo toks metas, kai mano prenumeruojamų maisto tinklaraščių buvo daugiau nei 200. Ten surastus įdomesnius receptus išsisaugodavau kompiuteryje, labiausiai patikusius išsispausdindavau ir segdavau į segtuvus. Dabar turiu keturis didelius storus segtuvus su išbandytais ir man patikusiais patiekalų receptais.

Kulinarinių knygų neturiu daug, jų neperku, tik kartais draugai padovanoja arba lauktuvių kas nors iš Lietuvos atveža. Bet kulinariniams žurnalams jaučiu didelę silpnybę, turiu nemažai sukaupusi. Pastaraisiais metais labai daug receptų saugau telefone, todėl negalėčiau nurodyti tikslaus turimų receptų skaičiaus. Jų labai daug, keli tūkstančiai“, – kalbėjo K.Požienė.

Karinai labiausiai patinka lengvai ir greitai pagaminami patiekalai. Receptai, kurie reikalauja ilgo pasiruošimo, įdirbio, jos nevilioja. Verslininkė gamina patiekalus pagal daržovių, vaisių bei uogų sezoniškumą. Net ir žurnalus lentynose grupuoja pagal mėnesius.

– Kokie patiekalai dominuoja jūsų virtuvėje: mėsiški, miltiniai, bulviniai, saldūs?

– Stengiuosi gaminti kuo įvairesnį maistą. Labiausiai patinka ruošti pusryčius, ypač vėlyvus, įvairius užkandžius. Šiaip man nėra svarbu, ką gaminti. Labiausiai nemėgstu dirbti su tešla ir gaminti sausainių, virtinukų, koldūnų. Tokie patiekalai mano valgiaraštyje retai sutinkami. Didžiausią palengvinimą virtuvėje teikia buitinė technika, kurios yra nemažai.

Šeimyna mėgsta kepinius. Nors pati jau kelerius metus nevartoju nei miltų, nei cukraus, įvairius saldžius miltinius gaminius dažnai kepu. Bet tokius, kurių tešlą galima išmaišyti maišytuvu.

Darbo dienomis mes visi pusryčiaujame atskirai. Vyresnėlis sūnus Paulas (13 m.) yra futbolininkas, lanko sporto mokyklą, gyvena ir mokosi kitame mieste, tad tomis savaitės dienomis jo namuose nebūna. Dukra Šarlota (16 m.) ir mažasis sūnus Mandas (10 m.) gyvena su mumis, bet mokosi skirtingose mokyklose, iš namų išeina ne tuo pačiu laiku.

Aš jiems pusryčių maistą sudedu į dėžutes. Dieną irgi dažnai valgome atskirai, mudu su vyru neretai darbo reikalais būname kelyje. Dažniausiai šeima susiburia vakarienės. Bet savaitgalį, kai iš kito miesto namo grįžta sūnus, visas laikas yra mūsų. Tada turime galimybę susėsti visi prie stalo pasimėgauti vėlyvais pusryčiais.

Savaitgalio pusryčiai yra mūsų šeimos ritualas, ypatingas laikas, kai daug valgome, daug bendraujame. Pusryčiams šeimyna mėgsta įvairius blynus, varškėčius, vaflius. Tokių patiekalų nevalgau, tad pasigaminu sau ką nors iš kiaušinių.

Dar būna patiekta produktų sumuštiniams. Ant lentelės pripjaustau daržovių, dešros, skirtingų sūrių, kelių rūšių duonos ir kiekvienas pats susiformuoja norimą sumuštinį. Ir prie blynų patiekiu vienokių ar kitokių uogų, graikiško jogurto, skirtingų rūšių džemo.

– Eilinę dieną vaikams pusryčius įdedate į dėžutes. Gal ir patys į darbą įsidedate maisto? Kas ten dažniausia būna?

– Labai įvairiai. Dažnai būna tortilijų suktinukai su lašiša, kumpiu ar daržovėmis. Būna, įdedu pjaustytų daržovių su padažu, vaisių.

Jei laukia sunki darbo savaitė, iš anksto apgalvoju meniu, paruošiu ką nors, ką būtų galima valgyti šaltą.

Pavyzdžiui, tai gali būti maltinukai, neriebūs daržovių blyneliai. Man nepatinka valgyti degalinėse.

– Kokių produktų visada galima rasti jūsų namuose?

– Visada yra kiaušinių, nes kitu atveju neturėčiau ką valgyti. Visada yra miltų, kruopų, aliejaus, sezoninių daržovių, uogų, bananų, šviežios mėsos.

– Užsiminėte, kad nevartojate miltų ir cukraus. Ko dar?

– Šiaip viską valgau. Negeriu pieno, nes nuo vaikystės jo nemėgstu. Be miltų ir cukraus aš geriau jaučiuosi, nes mano organizmas nelabai toleruoja glitimą.

Apskritai nesu saldumynų mėgėja, galiu šeimynai kepti pyragus ir neparagauti. Bet žuvis, silkė, sūriai, alyvuogės – mano silpnybė.

Dar labai mėgau duoną. Dabar valgau tik keptą iš avižų. Duonos gaminių man buvo sudėtinga atsisakyti, juo labiau kad per karantiną buvau pati pradėjusi kepti duoną iš raugo. Dabar jau pripratau prie naujo raciono.

– Kaip suskirstytumėte savo šeimos narius – labiau mėgstantys valgyti sūriai ar saldžiai?

– Šiuo atžvilgiu pas mus viskas paprasta. Kai vaikai buvo maži, duodavau jiems viską ragauti. Šeimoje nėra taip, kad kažkas kategoriškai ko nors nevalgo ir kad turėčiau kam nors gaminti atskirai. Vyras ir vaikai mėgsta kepinius, miltinius saldesnius patiekalus. Bet stengiuosi gaminti kuo įvairesnį maistą. Pas mus gausu daržovių, vaisių.

– O kokios būna vakarienės?

– Valgome labai daug salotų, bet jos nėra patiekiamos su majonezu. Prie salotų patiekiu mėsos ar žuvies. Bulvių ar ryžių vakarienės metu nevalgome.

– Neretai moterys sako, kad mėgsta gaminti, tačiau kai tai reikia daryti kasdien, šiek tiek pradeda varginti, kartais norisi, kad kas nors kitas pagamintų.

– Retai mane apima kulinarinis tingulys. Maisto gaminimas yra mano kasdienybė, didžiulis malonumas ir geriausias atsipalaidavimas. Aš planuoju kiekvienos savaitės valgiaraštį, tai palengvina gaminimą ir įneša ramybės į kasdienybę. Tuomet valgome ir sveikiau, ir pigiau.

Labai daug laiko sutaupo paruoštukai. Pirmiausia peržiūriu praėjusios savaitės maisto likučius, tada – receptus, pagalvoju, ką norėčiau naujo išbandyti. Galiausiai pasidarau produktų sąrašą ir važiuoju į parduotuvę. Apsipirkti ir produktams paruošti skiriu vos ne pusdienį.

Grįžusi iš parduotuvės nuskutu morkas, agurkus, salierų kotus, ridikėlius ir susipjaustau. Daržoves sudedu į dėžutę, užpilu šaltu vandeniu ir pastatau į šaldytuvą. Sriuboms irgi pasiruošiu pagrindą – pakepinu svogūnus, morkas, salierus, petražolių šaknis. Sriubas dažnai verdu, kad vaikai grįžę iš mokyklos galėtų greitai pasišildyti ir pavalgyti.

Kadangi valgome daug salotų, iš anksto pagaminu pusės litro stiklainį padažo. Sumaišau alyvuogių aliejų, citrinų sultis, įdedu druskos, česnako, medaus. Stiklainį laikau šaldytuve. Paruošus salotas užtenka stiklainio turinį gerai suplakti ir padažu pagardinti daržoves. Tokio padažo užtenka keliems kartams.

– Sakėte, kad anksti pradėjote gaminti, tai gal ir jūsų vaikai šioje srityje jau ką nors moka?

– Jie, kaip ir daugelis dabartinių vaikų, mėgsta socialiniuose tinkluose surasti modernių, nesudėtingų receptų.

Mes kartu su jais juos išbandome.

– Kaip atsidūrėte Vokietijoje?

– Gyvename nedideliame miestelyje netoli Berlyno jau devintus metus. Išvažiavome darbo reikalais. Tačiau mano specialybė su maistu visiškai nesusijusi. Esu šiluminės energijos inžinierė.

– Ar lengvai įsiliejote į Vokietijos gyvenimą?

– Pradžia buvo labai sunki. Bet dabar jau esame įsikūrę ir kol kas neplanuojame grįžti. Vaikai čia lanko mokyklas, turi draugų, dabar čia jų namai. Kaip bus ateityje, niekas nežino.

– Ar jums patinka vokiškas maistas?

– Vokiška virtuvė kažkiek panaši į lietuvišką. Patiekalai gana riebūs, nėra aštrūs, naudojama daug bulvių, mėsos. Populiarūs maltiniai, suktinukai, šniceliai, dešros, dešrelės. Vokiečiai taip pat valgo nemažai įvairių daržovių. Vokišką virtuvę galima skirstyti pagal regionus. Tradiciniai patiekalai 16-oje žemių labai skiriasi.

– O kaip vokiečiams lietuviški patiekalai?

– Jie labai atsargiai ragauja. Tikrai žinau, kad, pavyzdžiui, šaltibarščių ar vėdarų ne kiekvienas paragaus. Cepelinus – taip, nes jie kažkuo panašūs į jų bulvių kukulius, tik gaminamus be įdaro. Vokiečių pusryčiai būna saldesni negu Lietuvoje, jie mėgsta visokias bandeles su įvairiais džemais.

– Ar keliaudama į užsienį užsukate į vietos restoranus?

– Kai planuojame kelionę, visada pasidomiu tos šalies tradiciniais valgiais. Kai jau žinome, kur apsistosime, paskaitau rekomendacijas, kur būtų galima nueiti skaniai pavalgyti. Dažniausiai restoranuose tiktai pietaujame. Išvykose įsikuriame apartamentuose, nes per atostogas labai mėgstu gaminti. Net labiau negu namuose.

Jaučiu silpnybę vietos maisto turgeliams. Iš ryto ten einu pirkti šviežių produktų. Dažniausiai apartamentų ieškome su didele virtuve ar didesne terasa. Mes pusryčiaujame taip, kaip savaitgaliais namuose, mėgstame ir pavakaroti. Pietaudama vietos restoranuose pasisemiu idėjų. Patikusį patiekalą nusifotografuoju ir bandau namuose ką nors panašaus atkurti.

Esu valgiusi varlių šlaunelių ir man visai patiko, priminė vištieną. Berlyne vasarą vyksta tajų maisto turgus. Tailando moterys vietoje gamina įvairius patiekalus. Ten galima paragauti gruzdintų svirplių, kitokių egzotiškų valgių – mėgstame ten apsilankyti.

– Ar laikotės kokių nors valgymo ypatumų?

– Kalorijų neskaičiuojame. Pirmoje dienos pusėje sočiau pavalgome, gauname nemažai angliavandenių, o vakare vyrauja daržovės ir baltyminis maistas. Valgant svarbiausia saikas ir maisto įvairovė.

– Pasivadinote receptų kolekcioniere, gal dar ką nors kolekcionuojate?

– Daugiau kokių nors rimtų kolekcijų nesu sukaupusi. Turiu silpnybę popierinėms servetėlėms. Kai pakuotė baigiasi, paskutinę servetėlę atsidedu. Noriu pasilikti prisiminimui. Tokiu būdu jau susikaupė nemažai vienetinių servetėlių.

Draugės žino apie šią mano aistrą, tad atsiunčia ar atveža dar nematytų servetėlių. Jas esu surūšiavusi pagal sezonus, šventes. Man patinka ir medžiaginės staltiesės, bet spalvingos popierinės servetėlės labai pagyvina stalą. Dar jaučiu silpnybę serviravimo indams.

Bananų duona su baltuoju šokoladu, migdolais ir šilauogėmis

Reikės:

Bananus sutrinkite šakute, įmuškite kiaušinį, sudėkite cukrų, tirpintą sviestą ir išplakite. Suberkite miltus, kepimo miltelius, druską ir išmaišykite iki vientisos masės. Šokoladą susmulkinkite ir kartu su uogomis bei migdolais atsargiai įmaišykite į tešlą. Pasilikite šiek tiek šokolado viršui pabarstyti.

Gautą tešlą supilkite į kepimo formą, apibarstykite likusiomis uogomis ir riešutais. Kepkite iki 175 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 45 minutes. Jei kepant migdolai pradeda skrusti, duoną uždenkite folija ir kepkite toliau. Ar gaminys iškepė, patikrinkite mediniu pagaliuku.

Greitas desertas su kremine varške

Reikės:

Grietinėlę standžiai išplakite ir atsargiai įmaišykite į varškę. Pagardinkite agavų sirupu, mėgstamomis uogomis ir skrudintomis migdolų plokštėlėmis.

Karšti sumuštiniai

Reikės:

Duoną lengvai paskrudinkite. Tarkuotą sūrį sumaišykite su graikišku jogurtu, įberkite po saują šoninės ir svogūnų laiškų. Gauta mase aptepkite paskrudintos duonos riekeles, apibarstykite likusia šonine ir kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol sūris išsilydys. Prieš patiekdami apibarstykite svogūnų laiškais ir marinuotais agurkėliais.

Blynai su braškėmis

Reikės:

Jogurtą sumaišykite su plaktais kiaušiniais ir aliejumi, suberkite birius produktus ir viską išmaišykite iki vientisos grietinės tirštumo tešlos. Keptuvėje įkaitinkite porą šaukštų aliejaus, šaukštu pilkite tešlą formuodami blynelius. Ant gautų blynų išdėliokite pjaustytas braškes. Kepkite ant vidutinės kaitros porą minučių, kol apatinė blynų pusė gražiai apskrus. Atsargiai apverskite blynus ir taip pat apkepkite kitą jų pusę.