Apie restoraną „777“ rašiau prieš keletą metų, ir tada jis man paliko gerus įspūdžius. Tad noras pažiūrėti, kaip laikas įtakoja kokybę, paėmė viršų.
Per kelis metus restoranas spėjo ne tik pakeisti meniu, bet ir atnaujinti interjerą. Taip stipriai interjero detalių, kaip maisto gaminimo subtilybių, neišmanau, bet negaliu nepritarti Katinienės nuomonei, jog šis interjeras daug jaukesnis nei prieš tai buvęs. Jauki buvo ir padidėjusi terasa, kurioje mes įsitaisėme.
Kol kompanija aptarinėjo interjero detales ir visus iš medinio narvelio stebintį triušį, aš susikoncentravau į meniu.
Jame atsiradę bulviniai patiekalai leido suprasti, kad visgi tautos pamėgti tarkiai nugalėjo, ir restorano valdžia, atsižvelgdama į liaudies balsą, į meniu įtraukė ne tik cepelinus, bet ir bulvinius blynus.
Tai, kad pavėsinės gale buvo įsitaisęs grilio meistras ir buvo galima stebėti, kaip jis kepa kepsnius, mums, alkaniems, nebuvo atrakcija. O labiau kankinimas. Tie kvapai, sklindantys iš ten, privertė paskubėti su užsakymu.
Karštis ne tik lauke, bet ir pavėsinėje kiek koreguoja užsakymą – ir noras užsisakyti kuo daugiau patiekalų kiek susitraukia.
Jau minėjau, kad šią žiemą nevalgiau stintų, bet vasarą, kaip pastebiu, mane pradeda persekioti stintelės. Tad užsisakęs žuveliokų kaip užkandį, rekomenduoju Katinienei, mėgstančiai krevetes, „Cezario salotas“ su jomis.
Draugai pasirinko sriubas turėdami mintį nugvelbti nuo manęs po stintelę.
Bandžiau juos įtikinti, kad jokių stintelių iš mano lėkštės jiems nepavyks nugvelbti, bet atkalbinėjimu užsiiminėjau tik tol, kol padavėja ant mūsų stalo neatnešė didžiulės medinės lentos su stintelėmis ir gruzdintomis bulvytėmis.
Prisimindamas, kad manęs dar laukia pagrindinis patiekalas ir žvelgdamas į užkandį visai kompanijai, bet tik ne vienam žmogui, aš greit pakeičiau nuomonę ir pats pradėjau siūlyti stinteles draugams.
Išvydusi salotų lėkštę Katinienė į stinteles numojo ranka, nes jau vien salotos su gausybe karališkųjų krevečių jai buvo didelis iššūkis.
Fotografuodamas šaltibarščius aš prisiminiau šaltibarščius mūsų pajūryje. Jie šiems neprilygo ne tik patiekimu, ar skoniu, bet ir kaina. Šio meno kūrinio kaina – tik 4 eurai.
Ne ką prasčiau buvo patiekta ir baravykų sriuba. Perteikti skonį geriausiai tinka draugo pasakyta frazė: vaizdas lygus skoniui.
Pirmą kartą man iš burnos iškrito kąsnis iš nuostabos, kai prie gretimo stalelio sėdinčios kompanijos, kuri ką tik baigė valgyti karštuosius, priėjo vyrukas, kepęs grilio patiekalus, ir pasiteiravo, ar šie skaniai pavalgė.
Jam persimetus keliais žodžiais su klientais ir grįžus į savo darbo vietą, mes nusprendėme, kad tai greičiausiai bus jo pažįstami. Nes Lietuvoje prie mūsų dar niekada nebuvo priėjęs virėjas ar kepėjas, tik užsienyje.
Vos baigėme sukti galvas paskutinėms stintelėms, padavėja nurinko stalą pranešdama, kad už penkių minučių bus mūsų karštieji patiekalai.
Grilio patiekalai daugumoje Lietuvos maitinimo įstaigų mus stebino greičiau porcijų dydžiu, bet ne įdomesne kompozicija – būdavo stengiamasi sukurti patiekalų skonį, bet pamirštama bent kiek padirbėti su vaizdeliu lėkštėje.
Bet su metais ta prasta praktika baigia išsikvėpti, ir šiemet savo apžvalgose aš jau pagyriau ne vieną grilio patiekalus ruošiantį restoraną už vaizdelį lėkštėje.
Bet ar galėjau kažko tikėtis „Restorane777“? Žinoma, kad eidamas į restoraną turi kažkokių lūkesčių, bet mums patiekti 4 grilio patiekalai buvo lyg meno kūriniai. Tiesa, kai kurios detalės kartojosi.
Bet patiekimas su dūmų užsklanda, kurį perteikti nuotraukoses sunku, buvo lyg dalis mažo spektaklio, kurio mes taip tikimės kaskart užsukdami į restoraną.
Mums, vyrams, problemų dėl garnyro nebuvo – tiek po jautienos kepsniu, tiek po paukštiena slėpėsi didelė virta ir slėgta bulvė. Bet moterų lėkštėse norėjosi matyti kokių aštuonkojį ir antieną lydinčių satelitų. Neturiu galvoje bulvių ar kruopų, bet norėtųsi kažkokių daržovių.
Bet kai dietos besilaikančios damos vos įveikė patiektus pagrindinius patiekalus, aš pamaniau, kad jie subalansuoti būtent moterims.
Baigdamas valgyti jautienos didkepsnį pamačiau, kaip iš savo darbo vietos pajudėjo tas pats grilio šefas. Priėjęs prie mūsų stalo jis pasiteiravo to paties – ar patiko patiekalai?
Išties malonu, kai žmogus, dirbantis šį darbą, nebijo išeiti į salę ir pasiteirauti klientų apie jo pagamintus patiekalus.
Mano nuomone, tai labiau ne drąsa, o meilė dirbamam darbui – būtent ji ir išugdo tokį bendravimą su klientais.
Žinoma, kad mes pagyrėme patiekalus. Neprasitariau apie garnyrus prie aštuonkojo ar anties kepsnio. Nutylėjau ir tai, kad anties kepsnys gražiau atrodytų perpjautas bent per pusę. Tai smulkmenos, kurias aš pastebėjau tik dėl to, kad tokia mano natūra – juk prie kažko reikia prisikabinti. Kitaip nesuprasiu savęs nei aš, nei mano mylimi heiteriai, kas kartą sulekiantys po naujomis apžvalgomis pašiukšlinti komentarais.
Nebeplanavome desertų, nes buvome sotūs ir laimingi. Bet smalsumas paskanauti į meniu įtrauktų cepelinų paėmė viršų. O kad nevalgyčiau vienas pats, užsakiau dar ir pyragą.
Nors visi likę mušėsi į krutinę, kad daugiau neims nė kąsnio į burną, meno kūriniu lėkštėje virtęs pyragas paėmė viršų. Ir man testuojant cepelinus, net nepastebėjau kaip pyragas buvo sutaršytas trimis šakutėmis.
Žinoma, kad visos porcijos cepelinų nesuvalgiau. Man tereikėjo dviejų kąsnelių tarkio ir mėsos įdaro, kad galėčiau parašyti verdiktą sprendimui įtraukti bulvinius patiekalus į meniu.
Du gabaliukai cepelino – ir mano širdyje ištirpo ledai, ir dabar jei kas manęs paklausite, kur nuvažiuoti skanių cepelinų, tai sakysiu taip: turit laiko – lėkit į Lazdijus.
Norėčiau pasvajoti, kaip svajojo Napoleonas Bonapartas, norėjęs Šv. Onos bažnyčią ant delno išsinešti iš Vilniaus, o aš po antro apsilankymo restorane „777“ norėčiau perkelti jį kur į Lietuvos pajūrį.
Ir jei man tai pavyktų padaryti, tai antrasis veiksmas, kurio imčiausi – bandyčiau įkalbėti grilio šefą kepti kepsnius ne tik savaitgaliais, bet ir kasdien.
Tad jei kas susigundysit nuotraukose įamžintais grilio patiekalais ir nuvyksite į šį restoraną darbo dieną, nenusivilkite – pagrindiniame meniu taip pat gausu perliukų. Apie juos aš jau buvau rašęs pirmoje apžvalgoje.
