Palangos gyventojams ir svečiams jau beveik šimtmetį pažįstamos vilos „Žvaigždė“ ir joje veikiančio restorano „Ukrainietiška virtuvė“ šeimininkai šį šiltąjį sezoną pasitiko su nauju šeimos projektu. Iš kartos į kartą svetingumo sektoriuje dirbantys palangiškiai sumanė nuo kurorto neatsiejamam, tačiau pastaraisiais metais „merdėjusiam“ čeburekui suteikti naują veidą, rašoma pranešime spaudai.
Tad šeima šiemet atidarė „Palangos čeburekinę“. Joje čeburekas išlieka demokratišku ir kiekvienam prieinamu, tačiau jo kontekstas keičiamas į Kopenhagos ar Berlyno stilistiką menantį užkandinės interjerą, o pačiam patiekalui pradedami taikyti gamybos ir vietoje ruoštos žaliavos principai.
Vieno iš čeburekinės šeimininkų Dominyko Karpovič teigimu, čeburekas savaime nėra aukštosios virtuvės kūrinys: tai tipiškas „jaukus maistas“ (angl. comfort food) – paprastas, tiesmukas ir skanus. Kita vertus, Palangoje čeburekai dešimtmečius buvo pigumo ir nekokybės simboliu, tačiau tai buvo susiję ne su pačiu maistu, o pirmiausia su kontekstu – išnešiojamąja prekyba paplūdimiuose ar legendinėmis prekeivių „skanduotėmis“, bandymais visa tai pažaboti ir kt.
„Tokį maistą kaip čeburekas mėgsta itin daug žmonių, tačiau kintant į Palangą atvykstančių žmonių sąmoningumui ir pačiam kurortui, šio užkandžio pateikimo kontekstas nesikeitė. Atitinkamai, juo vis mažiau mėgavosi tiek atvykstantys, tiek vietiniai. Ir mes nutarėme tai pakeisti – juk čeburekai buvo ir turbūt tebėra svarbi Palangos identiteto dalis.
Kaip mums seksis dar parodys laikas, tačiau čeburekus užkandinėje piešiantys vaikai, po kelis kartus juos užsisakantis madingas jaunimas, čia vis užsukantys žymūs Lietuvos šefai ar apie „pagaliau sugrįžusį vaikystės skonį“ kalbančios vietos močiutės, ko gero, yra pirmieji geri signalai“, – sako D. Karpovič.
Tikras šeimos verslas
Dominyko šeimos Palangos gyventojams pristatinėti nereikia. Dar 1932 m. jo prosenelis Gabrielius su teta „Žvaigždės“ viloje įkūrė svečių namus ir valgyklą. Jis taip pat buvo pirmasis palangiškis, iškėlęs Lietuvos trispalvę vos atgavus nepriklausomybę, o daugelis jo asmeninių daiktų dabar eksponuojami Palangos Tremties ir rezistencijos muziejuje.
Jau nepriklausomos Lietuvos laikais viloje įsikūrė „Ukrainietiška virtuvė“ – kulinarinę kryptį čia padiktavo dalies Karpovič giminės šaknys Ukrainoje. Šis restoranas išsiskiria ne tik gamyba be pirktinių pusfabrikačių, bet ir ilgamete komanda – darbuotojai čia taip pat laikomi šeimos nariais, nesikeičia dešimtmečiais ir net turi visos vilos raktus. Netgi paties ukrainietiško restorano idėja palangiškiams prieš kelis dešimtmečius kilo siekiant dirbti visus metus ir kartu išlaikyti komandą.
Tad versle dirba trijų D. Karpovič šeimos kartų atstovai – močiutė, mama, sesė, paties Dominyko giminės, o pirmąsias savo patirtis svetingumo versle po truputį įgyja ir dukra.
„Šeimyniškai“ buvo kuriamas ir naujasis čeburekinės projektas – meninę užkandinės dalį kuravo ir logotipą bei prekės ženklo kodą sukūrė Dominyko sesė Beatričė, interjerą kūrė jo žmonos sesuo Giedrė, su receptūromis dirbo visa komanda. Prie įvairių įrengimo darbų prisidėjo pažįstami vietos meistrai, o visą šį procesą koordinavo visų reikalų vietininkė direktorė Jolanta.
D. Karpovič teigimu, čeburekinėje naivu tikėtis patiekalų gausos ar didelio staliukų kiekio, tačiau keturių skirtingų įdarų čeburekai, naminis sultinys ir kompotas, „į rinką“ paleisti po ilgų šeimyniškų bei komandiškų degustacijų bei kokybės vertinimų, yra dešimtmečius čia dirbančių žmonių dvasios bei bendrumo rezultatas. Todėl palangiškiai tiki, kad naujam čebureko įvaizdžiui būtent tiek ir tereikia.
„Tiesiog norėjome, kad čeburekas būtų neriebus, traškus ir patogaus valgyti dydžio. Testuodami projektą vertinome bendrą pojūtį ir patirtį – tiek maistą, tiek aplinką, tiek įspūdžius. Ir kai netrukus visa komanda pasakė, kad „yra“, o pirmųjų čia atvykusių šeimų įspūdžius ir dabar galima pamatyti kaip vaikų piešinius ant sienų, mes jaučiamės, kad atlygį vis dar gauname už gamybą išplėstinei šeimai, o ne tiesiog maisto pardavimą“, – kalba D. Karpovič.