„Žvėrys greiti ir skanūs“, – juokavo į Žvėrienos puotą pačiame Vilniaus centre, Šventaragio slėnyje, susirinkę medžiotojai.

Medžioklėse skambančių pokštų ir anekdotų ten netrūko, kaip ir medžiotojų vaišių. Puotos svečiai galėjo paragauti barščių su žvėriena, kibinų su elnienos įdaru ir šventės vietoje ant ugnies kepto elnio.

Vienas Žvėrienos puotos rengėjų patyręs medžiotojas Gytis Misiukevičius (60 m.) pastebėjo, kad norinčiųjų paragauti žvėrienos kasmet vis daugėja, o užsieniečiai ima domėtis senomis lietuvių medžioklės tradicijomis.

Tačiau paragauti žvėrienos išdrįsta ne visi – vieniems nepatinka šios mėsos kvapas, kitiems atrodo, kad ją paruošti itin sudėtinga, o valgyti netinkamai paruoštą nesaugu.

[[ge:lrytas:lrytas:227829]]

Mitus apie žvėrieną bandantis išsklaidyti G.Misiukevičius teigė, kad žvėriena išlieka šviežia ilgiau nei bet kurių naminių gyvulių mėsa, o tinkamai sudžiovinta ji negenda ilgiau nei metus.

Stirniena arba elniena džiovinama maždaug 70 laipsnių temperatūroje. Žemesnėje temperatūroje mėsa vytinama. Tuomet ji nepraranda savo drėgmės ir vidus visą laiką lieka minkštas. Džiovinta ir vytinta mėsa gardinama maltomis paprikomis, juodaisiais pipirais, česnakais.

Žvėrienai paruošti nereikia retų ar įmantrių prieskonių. Tam užtenka to, ką beveik visi turi virtuvėje, – druskos, pipirų, maltų paprikų, česnakų, čiobrelių ar kitų mėgstamų žolelių.

„Elnieną galima valgyti ir visiškai šviežią“, – pasakojo G.Misiukevičius pjaustydamas prieš tris dienas pagamintą dešrą.

[[ge:lrytas:lrytas:43994218]]

Trijų dienų prireikė tik tam, kad tolygiai pasiskirstytų prieskoniai. Iš visai šviežios mėsos galima pasigaminti elnienos tartaro.

Ne tik paragauti žvėrienos, bet ir susipažinti su medžioklės ritualais norintiems turistams G.Misiukevičius rengia išvykas į miškus savo sukurtu maršrutu „Nuo medžioklės iki patiekalo“.

Ką veikti miškuose, diktuoja metų laikas: rudenį galima pasiklausyti magiško elnių baubimo, žiemą sekti žvėrių pėdsakais, o paskui pasimokyti žvėrienos gaminimo paslapčių.

Nors turizmo pakilimas būna vasarą, medžioklės gidas šiuo metų laiku eiti į miškus nepataria – takai apauga žolėmis, išsišakoję medžiai riboja matomumą ir įkyriai zvimbia uodai.

Tiems, kurie nori medžioklę išbandyti patys, į Lietuvą vežtis šautuvo nereikia. Ginklą galima išsinuomoti, tam reikia ne medžiotojo pažymėjimo, o tarptautinio leidimo laikyti nurodytos kategorijos ginklą.

G.Misiukevičius priminė, kad medžioti galima ir be šautuvų. Keliems kolektyvams jis buvo surengęs fotomedžioklę, per kurią džiaugsmo ir aistrų iš arti pamačius ir nufotografavus žvėrį buvo ne mažiau nei per tikrą medžioklę.

Elnio kepenų paštetas

Reikės:

1 kg elnio kepenų
0,5 kg svogūnų
250 g morkų

Elnio kepenų pašteto gaminimas:

Morkas ir svogūnus apkepkite su sviestu. Tada į tą pačią keptuvę sudėkite susmulkintas kepenis.

Kepant iš daržovių išsiskiria sultys, todėl masė tampa panaši į troškinį.

Kiek atvėsusią ją dėkite į virtuvinį kombainą, sutrinkite iki norimo tirštumo ir laikykite šaldytuve.

Jei norite švelnesnio pašteto, elnio kepenis galite maišyti su vištų kepenėlėmis: dėkite 800 g elnio ir 200 g vištų kepenų.

Senomis lietuvių tradicijomis ypač domisi užsieniečiai, tačiau paragauti išdrįsta ir ne visi tautiečiai