Jeigu mėgstate šią daržovę (iš tiesų tai vaisius, ne daržovė), sužinokite keletą įdomių faktų. Ir įsidėmėkite, kada juos valgyti, kad gautumėte daugiausiai naudos.
Yra 45 moliūgų rūšys. Ne visi moliūgai yra apvalūs ar oranžiniai – yra gausybė jų formų, spalvų ir dydžių.
Vienas moliūgas turi maždaug 500 sėklų. Moliūgų sėklose yra daugiau baltymų nei riešutuose. Labai vertingas moliūgo sėklų aliejus, kuriame, be omega 3 ir omega 6, yra dar 13 riebalų rūgščių. Todėl sėklos yra puikus užkandis – paskrudinkite jas ir valgykite vienas arba berkite į salotas.
Galima valgyti ir moliūgų žiedus – juk teko girdėti, kad Italijoje delikatesu laikomi cukinijų žiedai?
90 proc. moliūgo sudaro vanduo. Nieko nuostabaus – jie iš tos pačios šeimos, kaip ir agurkai ar cukinijos.
Daugiau nei 1 proc. visos moliūgo masės sudaro ląsteliena, vadinamoji organizmo šluota. Be to, moliūguose daug provitamino A, vitamino C, kalio.
Nesubrendusiame moliūge daug mažiau vertingų maistinių medžiagų – vitamino C, karotinoidų. Nesubrendusio moliūgo minkštimas yra gelsvas, ne oranžinis. Tokiame moliūge bus mažiau ir ląstelienos.
Nuskintus moliūgus reikėtų apie mėnesį palaikyti patalpoje, kurioje nebūtų per daug drėgmės. Geriausia temperatūra – apie 10 °C. Mėnesį palaukus, visos maistinės medžiagos pavirs tomis, kokios turi būti. Pavyzdžiui, pačioje pradžioje moliūgo minkštimas nėra pakankamai saldus, nes jame yra krakmolo. O, moliūgui gulint, krakmolas virsta cukrumi.
Verdant, kepant, troškinant moliūgas praranda vitaminą C ir šiek tiek karotinoidų. Kad karotinoidų liktų kuo daugiau, virti ar troškinti moliūgą reikėtų su riebalais, pavyzdžiui, sviestu, aliejumi.
Pasaulio rekordų knygoje įrašytas didžiausias užaugintas moliūgas svėrė 1056 kilogramus. 2014 metais jis užaugintas Vokietijoje, Liudvigsburge.
