Dabar su Ieva susitinkame jos gimtojoje Jonavoje. Čia, aplinkinėse pievose ir miškuose ji vaikšto basomis tiek, kiek širdis geidžia. Rytais ji skuba ne į kontorą, o savo namų virtuvėje sėda prie kompiuterio ir rašo tinklaraštį apie sveiką gyvenimo būdą. Moters gyvenime pokyčiai prasidėjo, kai ji ėmė valgyti kitokį – natūralų, nekeptą ir nevirtą maistą.
Interviu su Ieva, kuri savęs nelaiko žaliavalge – apie tai, kaip išgyventi, atsisakius ne tik mėsos kepsnių, bet net ir garuojančios košės.
– Ką jūs valgote žiemą? Juk tada žolės neauga.
– Mano darže auga. Yra tokia stebuklinga žolė, ne-žolė – kale kopūstas. Lietuvoj ją garbanotuoju kopūstu pavadino. Šie kopūstai pakelia net iki minus penkiolikos laipsnių šalčio.
Turiu daržiuką pas tėvus, tai tie žalėsiai jame užima garbingą vietą. Žiemą sniego priversta – nueini, iškapstai kupstą, nusilauži sušalusius lapus. Kai atitirpsta – standūs, gražūs, lyg vasarą. Taip turiu šviežių žalumynų visą rudenį ir žiemą – iki pat pavasario. Salotoms, kokteiliams. Dar traškučius iš jų gaminu.
Lietuvoj gana daug kas auga ir žiemą tikrai galima sočiai pavalgyti net vien lietuviškų daržovių ir vaisių. Obuoliai, morkos, burokai, salierai, griežčiai, ropės, spanguolės, moliūgai puikiai laikosi. O kur dar džiovinti visokie skanėstai, fermentuotos, raugintos daržovės, riešutai, sėklos arba kruopos.
– Bet košės juk neverdate?
– Labai mėgstu nekepintus daigintus grikius. Iš jų ruošiu ir saldžią košę, ir pikantišką – įberiu įvairių prieskonių.
Žinoma, perku ir įvežtinius vaisius, daržoves. Tačiau geriausia valgyt tą, kas arba tuo metu auga arba natūraliai laikosi. Jei žiemą braškės neauga, gal tada jų ir nereikia valgyti.
– Sakoma, kad žaliavalgystė tinka tropiniame klimate gyvenančioms tautoms, nes ten ir taip karšta, reikia, kad maistas atvėsintų. O pas mus juk atvirkščiai, norisi bevalgant sušilti.
– Taip, sutinku, kad vasarą, kai karšta – natūraliai norisi valgyti daugiau šviežio, žalio maisto. Bet net griežtai žaliavalgiaujant įmanoma ruošti maistą, kuris nešaldo kūno. Svarbiausia, kad viskas būtų kambario temperatūros. Žmonės dažnai daro klaidą, valgydami maistą, kuris buvo ką tik išimtas iš šaldytuvo.
Dar galima naudoti šildančius prieskonius – juoduosius arba kajeno pipirus, imbierą, kardamoną, cinamoną. Maistas sušyla ilgiau plakant kokteilį galingame plaktuve. Galima prieš patiekiant maistą pašildyti lėkštes.
Tiesa, čia turiu prisipažinti, kad pati nesu šimtu procentų žaliavalgė. Žiemą valgau termiškai apdorotą maistą. Man taip lengviau psichologiškai. Tačiau stengiuosi, kad gyvo maisto būtų kuo daugiau.
– Esu sutikusi žmogų, kuris tvirtino, kad geriau ne perdėtai rūpintis mityba, o daryti fizinius pratimus. Pasak jo, tada ir geležies gabalą galėsi suvirškinti. Gal ypatingų organizmo valymų reikia tik tiems, kurie tingi pajudėti?
– Taip, tai tikrai tinka jauniems žmonėms. Tačiau ateina laikas, kai organizmas pradeda senti, metaboliniai procesai lėtėja. Jeigu žmogus neteisingai maitinasi, pradės kibti ligos – nesvarbu, kiek besportuotų. Sveikata ir laimė atsiranda tada, kai rūpinamasi ir judėjimu, ir sveika mityba. Dar labai svarbu pakankamai miegoti ir būti gamtoje.
Neseniai man vienas jogos mokytojas pasakojo, kaip protingai veikia mūsų kūnas. Ar žinote, kodėl dauguma žmonių negali judinti atskirai kojų pirštų? Pasirodo, jei mes kurį laiką nenaudojame kokios kūno dalies, smegenys gauna signalą. Kūnas persitvarko – daugiau krūvio gauna tos kūno dalys, kurias naudojame nuolat. O mažiau naudojamos ima nykti. Dažnai dėl to senyvi žmonės, ypač po operacijų, nustoja judėti. Juos valdo baimė judėti, priminti kūnui, kad visos kūno dalys vis dar reikalingos. Bet taip jie gulėdami pamažu visiškai užgęsta.
– Norite pasakyti, kad ir noras sveikai maitintis neateis natūraliai, jei savęs neversime?
– Viskas turi ateiti natūraliai. Bet jei organizmas užterštas pusfabrikačiais, žmogus ir toliau norės greito maisto. Posakis „Esame tai, ką valgome“ yra teisingas. Maistas yra mūsų kūno statybinė medžiaga. Tik sveikas, švarus, nuo toksinų išvalytas kūnas gali siųsti signalus, ko iš tiesų reikia mūsų organizmui. Iki tol turi dirbti mūsų protas.
Pakeitę mitybą žmonės pasveiksta nuo daugelio lėtinių ligų – net nuo cukrinio diabeto. Tačiau reikia griežtai pasninkauti arba žaliavalgiauti. Būna, kad žmogus sunkiai serga, bet keisti mitybos nenori – lengviau praryti tabletę ir tikėtis stebuklo.
– Kodėl taip sunku pakeisti mitybą, net kai žmogus nori pradėti gyventi sveikiau?
– Tai yra labai sunku, nes mes valgome ne maistą, o emocijas. Jei mama vaikystėje sekmadieniais kepdavo blynus, tie blynai mums visą gyvenimą asocijuosis su namų jaukumu ir saugumu. Kaskart, kai mus kažkas išmuš iš vėžių, norėsime tų blynų.
Kai liūdime ar nerimaujame, dažnai valgome sunkiai virškinamą maistą – angliškai jis vadinamas „comfort food“ – paguodos maistu. Tai – tortai, keptos bulvės, traškučiai, ledai. Kai prisikemšame, mūsų smegenys atbunka, nes visa energija nukreipiame į virškinimą. Taip trumpam žmogus gali pailsėti nuo skausmo ar liūdesio. Aš ir pati retkarčiais taip darau. Daug sunkiau susitvarkyti su jausmais negu prisivalgyti nesąmonių. Toks valgymas labai primena alkoholio vartojimą.
Jei tu pakeiti, ką tu į save dedi – pasikeičia, koks esi. Kai pradėjau kitaip maitintis, keitėsi ir mano draugai, ir veikla. Tai natūralu.
– Kaip įmanoma atsispirti šokolado ar pyrago troškimui?
– Dirbti su savimi. Nenusigręžti nuo problemų. Visada stengiuosi galvoti taip: jei blogai jaučiuosi, arba galiu tai pakeisti, arba ne. Tai reiškia, kad geriau jaustis galiu pradėti, pradėjusi keisti situaciją. Arba susitaikiusi su tuo, kaip yra.
Taip pat ieškau atsakymų meditacijoje ir maldoje. Aišku, lengva pasakyti, sunku padaryti. Jei vis tiek labai norisi saldumynų, galima tą cukrų keisti sveikais dalykas – pavyzdžiui, datulėmis. Jei datules sutriname su smulkintais riešutais ar kakava, o tada suformuojame rutuliukus, išeina nuostabūs triufeliai. Ir jų pasmaguriavusi blogai nesijaučiu.
- O jei atrodo, kad negali gyventi be mėsos?
Man mėsos niekada netrūksta. Gal todėl, kad niekad nebuvau didelė jos valgytoja. Gali būti, kad žmonėms dažnai mėsos valgymas asocijuojasi su sunkumo jausmu skrandyje, kurį jie vadina sotumu. Galbūt jiems atrodo, kad be mėsos maistas nebus sotus.
Tačiau tas sunkumas pavalgius iš tiesų yra skrandžio įtemptas darbas, stengiantis suvirškinti sunkų maistą. Ar žinojote, kad apie 70% visos mūsų energijos išeikvojama maisto virškinimui. O jei valgytume lengvesnį maistą?
Dar dažniau žmonės tiki mitu, kad be mėsos tiesiog neišgyvensi – nuslopsi, numirsi. Visiška nesąmonė – mano vyras jau aštuonerius metus vegetaras. Jis yra karininkas ir kovos menų treneris, nuolat turi pakelti didelį fizinį krūvį ir kuo puikiausiai jaučiasi.
Juk mūsų, žmonių, kūnas aiškiai rodo, kad neturėtume valgyti mėsos. Mes nei nagų neturim, nei tam tinkamų dantų ir žandikaulių, kuriais galėtume mėsą plėšyti. Mėsėdžių gyvūnų žarnynas labai trumpas, kad mėsa greitai būtų suvirškinta ir negalėtų pūti. Mūsų žarnynas – ilgas, kaip žolėdžių.
Mūsų kūnas yra Dievo kūrinys ir jis pats gali save puikiai pagydyti, bet tik su viena sąlyga – jei mes jam netrukdome. Jei mūsų organizmas užterštas, beveik neįmanoma pačiam apsivalyti. Už tai visada rekomenduoju bent vienos dienos pasninką – sausai, su vandeniu arba šviežiai spaustomis sultimis. Kai skrandyje nebelieka maisto, kurį reikia virškinti – kūne iškart įsijungia detoksikacijos ir atsinaujinimo procesai. Jei mes nuolat kramsnojame, kūnas neturi laiko išsivalyti.
– Jau minėjote, kad sveikiau gyventi žmones paskatina ligos. Kas nutiko pačiai, kad pasikeitė gyvenimo būdas?
– Ačiū Dievui, nieko baisaus nenutiko. Tiesiog visada buvau gamtos vaikas. Domėjausi žolelėmis. Mėgau gamtos tylą ir ramybę labiau neguj miesto triukšmą.
Kai dirbau ir gyvenau Vilniuje, būdavo, kad kartais grįždama namo per Lazdynėlių miško parką, nusiaudavau batelius. Kojines nusimaudavau ir eidavau basom su darbiniu kostiumėliu – galbūt laukinė atrodžiau, bet taip man trūko mieste ryšio su žeme.
Žaliavalgyste susidomėjau, susipažinusi su Tadu Lomanu – vienu pirmųjų Lietuvos žaliavalgių. Kai pirmą kartą pas jį nuvažiavau į svečius, kelias dienas miegojau palapinėj, valgiau obuolių ir lauko žolių kokteilius. Ne tik kūnas išsivalė, bet ir protas – nebekilo neigiamos mintys, kurios mums kenkia taip, kaip ir netinkamas maistas.
–Argi nebūna piktų žaliavalgių?
– Deja, būna ir tarp sveikai besimaitinančių piktų ir pagiežingų. Dažniausiai tokie yra žmonės, kurie bando save perlaužti, nugalėti, neleidžia sau kažko, ko labai norisi.
Lygiai taip pat pažįstu daug žmonių, kurie nesirūpina savo kūnu, vartoja alkoholį – tačiau yra geros širdies ir aš tikrai vertinu jų draugiją.
- Vadinasi, įmanoma gyventi nesveikai ir būti laimingai?
– Taip, bet tikrai išimtinais atvejais. Tai turėtų būti labai aukštos, šviesios dvasios žmogus, šventasis. Mus, paprastus žmones labai veikia aplinka, tai ką valgome. Dažnai visokios depresijos yra užnuodyto organizmo pasekmė. Pakeitus mitybą ir pradėjus judėti, jos tieisiog baigiasi.
Žmogus yra visavalgis – tai reiškia, kad jis gali valgyti viską, kad sunkiais periodais nemirtų iš bado. Tą pačią mėsą gali valgyti, jei gyvena kur nors už poliarinio rato. Per badmečius žmones ir batų odą valgė, ir išgyveno. Tačiau tai nereiškia, kad turime prastai maitintis, kai galima pasirinkti kokybišką mitybą.
Bet sveikai maitintis taip pat reikia su džiaugsmu. Be prievartos. O jei save kankinsit, laužysit, nuolat jausit, kad kažko sau neleidžiat – taip ir ligą galima įsivaryt.
– O jei nėra galimybės pasirinkti sveiką maistą? Kaip elgiatės, būdama svečiuose?
– Visada pasiruošiu. Kai mokausi arba eidama pasivaikščioti į miestą, visada kuprinėje turiu litrą ar pusantro litro žaliavalgiško koktelio. Ir į gimtadienį kokį važiuodama pasiimu maisto – šeimininkai tikrai tik džiaugiasi, visiems būna įdomu paragauti. O ir man gerai – turiu ką valgyti.
Nemanau, kad prie kitų žmonių reikia visiškai taikytis. Svarbu yra nekelti kitiems problemų. Žinoma, kad namų šeimininkai neruoš kiekvienam pagal jų norus. Gal jie neturi tam reikalingos virtuvinės technikos, o gal jiems tiesiog per brangu pripirkti vaisių.
Nesu fanatikė – isko paragauju, ypač keliaudama. Niekad nevalgau tik mėsos ir kitų agresijos produktų. Kai keliavau Indijoje ir jau domėjausi sveika gyvensena, iškilo vidinė dilema. Ir vaisių ten skanių begalė, ir indiškas maistas su prieskoniais labai skanus. Susitariau su savimi taip – vieną dieną valgiau vien tik vaisius, gyvą maistą, o kitą – pietums paragaudavau įdomaus naujo patiekalo.
– Dabar Lietuvoje tampa populiari ir ajurvedos mityba. Ar tai suderinama su žaliavalgyste?
– Kai gyvenau Indijoj, turėjau tokią mėgstamą vietą – žaliavalgišką restoraną, kurio savininkas buvo ajurvedos gydytojas. Iš tiesų, ajurveda ir žaliavalgystė vienas kitam visai netrukdo. Tik mūsų supratimas apie ajurvedą, kartais iškreiptas.
Ajurvedinis ir indiškas maistas – tai du skirtingi dalykai. Ajurveda teigia, kad geriausia žmogui vartoti kuo mažiau apdoroto maisto, rekomenduoja šviežius vaisius, daržoves, riešutus, sėklas, kruopas. Ir žaliavalgystė yra apie tą patį. O perkeptas, sudegintas maistas, begalė prieskonių, marinatai kažkokie, daug baltų miltų, cukraus neturi bendro nei su ajurveda, nei su sveiku protu.
Tai, kas Lietuvoje vadinama jogų maistu, dažnai yra paprasčiausias indiškas maistas. Jis riebus, aštrus, dažnai labai sūrus ar saldus. Kai kurie patarimai man sunkiai suvokiama. Pavyzdžiui, kodėl reikia kuo daugiau vartoti lydyto sviesto ghi – juk tai labai aukštoje temperatūroje apdoroti riebalai, kaipgi jie gali būti sveiki?
Anksčiau Indijoje reikėjo sviestą kaitinti, kad jį būtų galima ilgiau išlaikyti. Paprasta priežastis, kodėl jis laikomas vertingu – tada nebuvo šaldytuvų, Indijoje labai karšta, nekaitinti produktai greitai genda.
Prieskonių taip pat nereikia berti gausiai. Prieskoniai yra kaip vaistas. Aš kartais naudoju, tačiau kai įpranti maitintis natūraliai, norisi jausti gryną skonį.
- O gal geriausia sekti senu kaip pasaulis patarimu – valgyti, ką nori, tik nepersivalgyti?
– Čia iš tiesų labai svarbi tiesa. Viską reikia valgyti su saiku. Tačiau yra tokių produktų, kurių tu negali persivalgyti. Argi kas yra persivalgęs obuolių?
Ateina jausmas, kad daugiau jau jų tiesiog nebenori. O štai valgant traškučius, sunku susivaldyti, nes jie pagardinti skonio stiprikliais – priklausomybę skatinančiais dalykais. Ir jeigu mums kažką reikia valgyt su saiku – galbūt vertėtų to visai atsisakyt?
- Kaip pradėti gyventi sveikiau?
– Tiesiog švęsti kiekvieną sveikesnį pasirinkimą. Net, kai atrodo, kad galėjote padaryti daugiau. Mažais žingsneliais lėčiau, bet užtikrintai tikrai nueisite į sveikatą ir laimę.
Labai rekomenduoju pradėti rytą nuo žalių kokteilių – tai toks paprastas ir lengvas būdas nuo pačio ryto gauti didelę dozę natūralių angliavandenių, energijos iš vaisių ir mineralų iš žalumynų. Mano tinklaraštyje yra daug žalių kokteilių receptų – siūlau paskaityti.
Svarbiausias dalykas – nustoti galvoti, kad mūsų sveikata už mus kažkas kitas pasirūpins. Ypač gydytojai. Prisiimkite atsakomybę, juk sveikata – brangiausia, ką turime.
* * *
Ieva – jogos mokytoja, besidominti sveika gyvensena, augalinės mitybos šalininkė. Kasdien rašo tinklaraštį apie sveiką gyvenimo būdą, žaliavalgystę ir pozityvumą.
