„Atsargiai: aš esu tai išbandžiusi, galiu pasakyti, kas tuo metu nutinka organizmui. Tai nėra malonu“, – teigė “Guardian Australia“ žurnalistė ir rašytoja Brigid Delaney, išbandžiusi ekstremalią organizmo valymo dietą.
Pateikiame jos pasakojimą apie tai, ką ji patyrė.
Svoris sugrįžo
Prieš porą metų ėmiausi ekstremalios detoksikacijos. Dvi savaites nieko nevalgiau, tik gėriau šlykštaus skonio kiniškų žolelių arbatą (įsivaizduokite, kad jų skonis – kaip senų cigarečių nuorūkų, plaukiojančių tamsiame užutekio vandenyje).
Tada tris savaites valgiau tik agurkų ir lengvai apvirtos vištienos. Visko – labai mažai.
Numečiau 14 kilogramų, kurie per kitus dvejus metus sugrįžo.
Aš nebekartosiu ekstremalaus organizmo valymo dar kartą, bet jeigu jūs apie tai mąstote, štai keletas keistų tokios dietos pasekmių, kurias galite patirti.
Jūs dvoksite
Ketvirtą dieną, praleistą be maisto, pajutau dvoką. Gulėjau lovoje prie praviro lango ir mąsčiau: „Kažkas saulėje turbūt paliko maišą pasenusios vištienos. Pasenusios vištienos ir sugižusio pieno.“
Aš su pasibjaurėjimu uždariau langą ir supratau, kad tas kvapas sklido nuo manęs. Dvokiau sena vištiena ir surūgusiu pienu.
Kelias kitas savaites po to draugai atšokdavo nuo manęs, kai juos apkabindavau. Taip pat pastebėjau, kad verkiant net mano ašaros nemaloniai kvepėjo.
Jums bus nuobodu
Kaia nieko nevalgai, nereikia apsipirkinėti, ruošti valgį, valgyti ir plauti indus pavalgius. Tos dienos nebebūna užpildytos darbais, susijusiais su maistu. Be valgymų nebelieka įprastos dienotvarkės, kuri paprastai užima labai daug laiko.
Valydama organizmą vengiau su maistu susijusio bendravimo, tad visai nebeleidau laiko restoranuose ir baruose. Dienos metu nebuvo ką veikti, tad daug miegojau (man žurnalas mokėjo už rašymą apie dietą). Taip pat neturėjau jokių planų, ką veikti vakarais.
Man buvo nuobodu. Išties nuobodu. Kasdien eidavau į detoksikacijos kliniką, kur mane pasverdavo, atlikdavo akupunktūros seansą ir labai stiprų masažą. Tada aš grįždavau ir vėl laiką leisdavau namuose.
Jėgų niekam kitam neturėjau. Į lauką išeidavau retai, bet vos susitikusi su žmonėmis tapdavau labai aktyvia. Taip džiaugiausi vieną dieną suplanuotu susitikimu su drauge parke, kad atvykau visa valanda anksčiau.
„Greitai su ja susitiksiu! – apsidžiaugiau, žiūrėdama į telefoną. – Už 45 minučių!“
Man tai priminė novelę apie nuobodžiavimą, parašytą Davido Fostero Wallace'o: „Už nuobodumo kalnų guli pasitenkinimas – tereikia išlaukti“.
Iš pradžių atrodysite prastai, vėliau – puikiai
Pirmiausia jūsų oda taps matinė, akys bus pasruvusios krauju, plaukai nutįsę, liežuvis apsinešęs ir, žinoma, jūs dvoksite.
Bet ateis diena, kai nubudę ir pažiūrėję į veidrodį negalėsite pasakyti nieko kito, išskyrus tai, kad atrodote PUIKIAI.
Nuo mano veido nuslinko metų našta. Vieną rytą pabudau ir pamačiau, kad visos veido raukšlės dingo. Mano nagai pasidarė stiprūs, plaukai – žvilgantys, akių baltymai – švytintys. Kas šis žmogus? Išsigandau, kad jeigu ir toliau nevalgysiu, iki Velykų tapsiu naujagime.
Sapnai pasidarys itin ryškūs
Penktą dieną jaučiausi taip, tarsi vartočiau stiprius raminamuosius vaistus. Negalėjau daryti nieko, nebent miegoti.
Nubudusi valandų valandas žiūrėdavau pro langą. Negalėjau susikaupti ilgiau nei užtrunka perskaityti dvi knygos eilutes. Televizijos programos, net ir kvailos, per daug vargino.
Tačiau mano sapnai! Niekada nebuvau sapnavusi tokių ryškių, energingų, baisių sapnų, kurie visada sukeldavo nerimą.
Sapnuose dažniausiai kažkur skubėdavau, bėgdavau nuo vienų vartų prie kitų, bandydama spėti į lėktuvą skrendantį į Barklį. Kur yra Barklis? Nežinau, bet turėjau ten suspėti.
Ketvirta-septinta dienos yra sunkiausios
Pirmosios kelios dienos praeina lengvai. Jaučiausi per daug užsikimšusi žolelių arbata, kad jausčiausi alkana, iš namų dažnai neidavau, todėl pagundų nekilo. Jaučiau galvos skausmus, greičiausiai dėl kofeino trūkumo, bet jie praėjo po trijų dienų.
Tačiau prasidėjus ketvirtai dienai bloga nuotaika, nuobodulys, alkis, energijos trūkumas ir migla galvoje pradėjo varginti. Negalėjau galvoti apie nieką.
Antrą savaitę reikalai reikalai akivaizdžiai pagerėjo, įskaitant atmintį ir gebėjimą susikaupti.
Apie maistą galvosite kaip apsėsti
Apie maistą galvojau dažnai kaip niekad. Daug laiko praleisdavau prisimindama skanius praeityje valgytus patiekalus.
Socialiniame tinkle „Twitter“ ieškant picos nuotraukos kilo toks alkis, kad negalėjau užmigti. Tai buvo tarsi noras mylėtis, padaugintas iš tūkstančio.
Sustodavau prieš restoranus, kad pažiūrėčiau į valgančius žmones. Slapčia namie laižydavau maistą, tada išmesdavau jį į šiukšliadėžę. Pasiilgau kramtymo.
Kai leidau laiką su draugu, kuris valgė karštus traškučius, vieną paslapčia pavogiau iš jo lėkštės, palaižiau, pajutau skonį burnoje, tada jį išmečiau neprarijusi į šiukšliadėžę. Jam tai sukėlė pasibjaurėjimą.
Jis taip pat man pasakė, kad mano suvargęs veidas atrodo kaip „viešųjų ryšių pupytės“.
Žmonės turi stiprias nuostatas apie detoksikaciją
10 dieną nubudau jausdama skausmą krūtinėje. „Ar man infarktas?“ – supanikavau.
Skausmas nepraėjo, todėl apsilankiau pas šeimos gydytoją kuriam nelabai rūpėjo mano pasninkas.
Jis man pasakė, kad badavimas visada egzistavo, ir žmogaus organizmas tai lengvai ištveria dar nuo tų laikų, kai žmonės ilgai nieko nesumedžiodavo, gyvendami laukinėje gamtoje. Jis taip pat pasakė, kad badavimas yra geras dalykas iš etinės pusės, nes supranti, ką reiškia neturėti maisto.
Kiti žmonės manė, kad tai pavojinga, nepaisant to, kad dabartinis Australijos premjieras Malcolmas Trunbullas ir jo žmona Lucy laikėsi tos pačios programos (jis numetė 13 kilogramų).
Draugai nesuprato tokio ilgo susilaikymo nuo maisto, net pradėjo spėlioti, ar aš, tiesą sakant, mirsiu iš bado.
Kalbėjausi su profesoriumi iš Kvinslando technologijos universiteto mitybos mokyklos, kuris paaiškino: „Kai badaujate ilgiau nei 3 ar 4 dienas, viskas, ką darote, tiktai sulėtina medžiagų apykaitą“.
Dalykai, išeinantys iš kūno
Tai buvo mįslė. Kodėl, jeigu aš nieko nevalgau, iš kūno išeina tiek daug? Tai buvo bjauru.
Kas tai buvo? Iš kur tai atsirado? „Google“ paieškoje aptikau daug keistų kitų badaujančiųjų padarytų turinio tualete nuotraukų. Tai buvo pasibjaurėtina, tačiau tokioje nepritekliaus būsenoje keistai nuramino.
Permąstai valgymą
Kai vėl pradėjau valgyti, sotumo jausmas atsirado vos suvalgius vieną pupelę ir mažytį kąsnelį žuvies. Buvo nepaprastai skanu. Daugiau maisto man nereikėjo.
Prisiminiau tuos laikus, kai man reikėdavo užkandžiauti kas 2- 3 valandas. Man to reikėjo! Na, turbūt dabar tiek nebereikės.
