Keičiantis gyvenimo būdui ir vartojimo įpročiams, šiandien parduotuvių lentynose galime rasti daugybę skirtingų rūšių duonos ir jos pakaitalų.
Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto vyresniosios mokslo darbuotojos Linos Vaičiulytės-Funk, rinkoje yra labai platus duonos ir pyragų asortimentas, tačiau tradicinę technologiją atitinkančios duonos – nepakankamai.
Vartotojai dažnai renkasi saldesnę, puresnę, minkštesnę, ilgau nežiedėjančią duoną, pagamintą pagal naujas technologijas.
Tokiu būdu tradicinė kvietinė ir ruginė duona nepelnytai išstumiama iš rinkos ir tarp vartotojų tampa mažiau populiari.
Vis dėlto, L.Vaičiulytės-Funk teigimu, tikėtina, jog žmonėms vis labiau rūpinantis sveikata ir ekologija, ateityje dažniau rinksimės natūralesnę, dažikliais ir kitais sintetiniais priedais „nesugadintą“ duoną.
Kodėl pamirštame tradicinę lietuvišką duoną?
Deja, didelę šalies gyventojų vartojamų maisto produktų dalį sudaro rafinuoti, apdoroti aukšta temperatūra ir kitokie biologiškai nevertingi maisto produktai, o suvartojamų maistinių skaidulų kiekis – per mažas.
Įprastuose keptuose grūdiniuose produktuose, pavyzdžiui, neplikytoje duonoje esantis krakmolas yra blogai įsisavinamas.
Duonos pagal tradicines technologijas, t.y., su raugu ir plikiniu, gamyba reikalauja žymiai daugiau pastangų ir profesinio meistriškumo, be to, gamybos procesas sudėtingas ir ilgas.
Siekdamos ekonominio efekto pramonės įmonės atsisako arba mažina tradicinių technologijų su raugu ir plikiniu produkcijos gamybos apimtį, ir vis daugiau gamina duonos su įvairiais tešlos konsistenciją ir gaminio skonį pagerinančiais maisto priedais.
L.Vaičiulytė-Funk atkreipia dėmesį ir į tai, jog naudojant biotechnologines priemones, t.y., raugą ir plikinį – krakmolas yra suardomas į smulkesnius, geriau organizmui įsisavinamus darinius, tad tokią duoną organizmas geriau virškina.
Kuo sveikatai naudinga tradicinė duona
Nacionalinio mitybos centro duomenys rodo, kad riebalų kiekis Lietuvos gyventojų mityboje ženkliai viršija rekomenduojamas fiziologines normas, o suvartojamų maistinių skaidulų kiekis yra nepakankamas.
Duonos sudėtyje vyrauja angliavandeniai. Pridėjus plikinio, duonoje padaugėja lengviau įsisavinamų angliavandenių, pagerėja skonio savybės, minkštimo akytumas, plutos spalva, aromatas.
Duonos sudėtyje yra ir vitaminų – B1, B2 ir PP, bei mikroelementų – kalio, kalcio, natrio, chloro, magnio, geležies, fosforo.
Taip pat joje yra ląstelienos, kitaip – skaidulų, kurios aktyvina ir gerina virškinamąją funkciją, mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje, taip apsaugo nuo aterosklerozės, mažina puvimo procesus žarnyne.
Duonos gamybai gali būti naudojami įvairūs miltai – kvietiniai, ruginiai, kvietiniai speltų miltai ir kiti. Tradiciškai kepama ruginė duona Lietuvoje pripažinta tautiniu paveldu.
Būtent ruginiuose miltuose gausu svarbiausių aminorūgščių, B ir E grupės vitaminų, mineralinių medžiagų bei mikroelementų (magnio, geležies, cinko, mangano).
Tais atvejais, kai gaminio pavadinime yra pažymėta, kad duona ruginė, jo sudėtyje turėtų būti ne mažiau kaip 90 proc. ruginių miltų.
Ką rinktis: kas sveika ar kas skanu?
Pasak L.Vaičiulytės-Funk, nors dažnai keliamas klausimas, kokią duoną vertėtų rinktis – juodą ar baltą, reikia nepamiršti, jog būtent ruginė duona yra sveikiausia.
„Reikia atsižvelgti į tai, ką mes vadiname juoda duona, nes dažnai juoda duona būna tiesiog nudažyta. Tai nenatūrali spalva, o optinė apgaulė, viliojanti pirkėjus.
Kalbant apie sveiką juodą duoną, omenyje turima ruginė, o lyginant rugius ir kviečius, šviesesnėje (kvietinėje) duonoje yra daugiau glitimo nei ruginėje“, – aiškina KTU Maisto instituto mokslininkė.
Būtent tradicinė ruginė duona turėtų dažniau puikuotis ant stalo.
„Tradicinė lietuviška duona yra ir sveika ir skani, tiesiog mūsų skoniai tapo imlesni kvapams, todėl ir norisi ryškesnių skonių, kvapų, nes skonio receptoriai yra išsibalansavę. Jeigu grįžtume į pradžią, duona be kvapų ir dažų ir būtų mums pati skaniausia“, – sako L.Vaičiulytė-Funk.
