Kaip atsikratyti pilvo riebalų: mokslinis atradimas drebina pasaulį – svorį tirpdo smulkus vandens augalas

Teigiama, kad plūdena – vertingas maistas, kuris turėtų maksimaliai paspartinti riebalų deginimo procesus.

Plūdeną galima užsisakyti internetu, ji atkeliauja nedideliame paketėlyje kaip ekologiškos kokybės milteliai iš JAV. Ten jie parduodami kaip maisto papildas: 100 gramų kainuoja apie dešimt eurų.

Kaimyninėje Vokietijoje plūdena iki šiol yra dažniausiai nemaistinės kokybės, o tik priemonė akvariumų priežiūrai, dekoravimui ar vandeniui valyti.

Miltelių formos plūdena ryte išmaišoma stiklinėje šalto vandens.

Skonis? Toks, tarsi plauktum atvira burna per druskingą tvenkinį. Po pirmojo gurkšnio gali atsirasti kažko įstrigusio gerklėje pojūtis, bet su šiek tiek citrinos sulčių galima lengvai nuryti.

Riebalai ant pilvo – nemaloni tema daugeliui. Ten, kur buvo standu ir raumeninga, vieną dieną išryškėja iškilimas, kiekvienais metais vis šiek tiek didesnis.

Ar šis iškilimas – jau antsvorio ženklas? Ar pilvukas dar nekenksmingas, ar jau kenkia sveikatai?

Šis klausimas jaudina daugelį moterų ir vyrų, todėl noras atsikratyti pilvo – didelis. Remiantis statistika, pavyzdžiui, Vokietijoje 67 proc. vyrų ir 53 proc. moterų turi antsvorio.

Tai reiškia, kad dauguma šios šalies gyventojų yra per stori. Milijonai kenčia dėl to, kad metams bėgant jų kūno vidurys tapo didesnis. Tad nieko nuostabaus, kad daugelį kankina klausimas: kaip atsikratyti perteklinių riebalų?

Pilvo neturi būti. Tik kaip? Atsisakyti cukraus, daryti pratimus pilvo raumenims stangrinti, vartoti daugiau angliavandenių, paskui mažiau ir atsisakyti porą savaičių – galima daug ką išbandyti.

Daug kas, deja, tai patyrė savo kailiu: pilvas atsiranda, išnyksta ir dažniausiai vėl iškyla.

Tačiau verta nepasiduoti, nes lieknėjimo mokslas daro pažangą. Tai seniai nebėra susiję su madingomis kopūstų ir Paleo dietomis (urvinio žmogaus mityba, pagrįsta neapdorotais maisto produktais, kuriuos paleolito epochoje valgė medžiotojai ir maisto gamtoje ieškotojai). Dabar yra svarbių įžvalgų apie mitybos pokyčių, maisto atsisakymo poveikį ir svorio metimo sėkmės istorijų.

Moterų pilvo apimtis neturėtų būti daugiau nei 80 cm, vyrų – ne daugiau nei 94 cm. Tačiau šiuos skaičius daugelis gerokai viršija. Su kiekvienu centimetru didėja širdies ir kraujo apytakos ligų bei antrojo tipo cukrinio diabeto rizika.

Pasirodo, kad pilvo apimtis netgi turi įtakos vėžio rizikai. Akivaizdu, kad būtent pilvo riebalai sukelia organizme procesus, dėl kurių susergama. Ir gerokai anksčiau, nei svarstyklės arba kūno masės indeksas (KMI) rodo antsvorį.

„Riebalai riebalams nelygu. Ar riebalai kenkia, ar ne, priklauso nuo to, ant kurios kūno vietos jų turima. Ant pilvo jie pavojingiausi. Ten susikaupę jie sukelia tikrą ligų grandinę“, – sako vienas žymiausių pasaulyje antsvorio ir medžiagų apykaitos ekspertų Stevenas Grinspoonas.

Jis dėsto ir atlieka tyrimus Bostono (JAV) Harvardo universitete ir suteikia pagalbą labai nutukusiems pacientams.

„Ant pilvo susikaupusių riebalų poveikis mokslininkų ilgą laiką nebuvo pakankamai įvertintas, tačiau dabar jie laikomi savotišku atskiru organu“, – sako S.Grinspoonas.

Dabar žinoma, kad riebalai organizme nėra tokie pasyvūs, kaip galima būtų manyti. Susikaupę pilvo srityje jie nuolat į kraujotaką ir organizmą išskiria žalingus informacijos pernešėjus. Šie gali kenkti širdžiai, kraujo apytakai ir organams.

Tačiau riebalai, būdami tinkamoje kūno vietoje, atlieka daug svarbių uždavinių. Pavyzdžiui, informacijos pernešėjai organizmui praneša, ar kalorijas reikia kaupti, ar deginti. Riebalai taip pat daro įtaką imuninei sistemai ir vaisingumui.

Žmogaus organizme daugiausia randama vadinamųjų baltųjų riebalų. Taip jie pavadinti pagal savo spalvą ir sudaryti iš mažų riebalų ląstelių. Šios tarnauja kaip maži maišeliai, kurie išsipučia ir taip sukaupia energiją.

Baltieji riebalai nekenksmingi tol, kol kaupiasi ant klubų, šlaunų ar sėdmenų. Ten jie išsidėstę kaip poodinis riebalas, dėl to daugeliui galbūt sunku nusipirkti kelnes. Tačiau jie nesukelia ligų, o izoliuoja ir išlaiko šilumą. Paprastai būtent šie riebalai sudaro apie 80 proc. viso kūno riebalinio audinio.

Baltieji riebalai, ypač moterims, atlieka energijos atsargų kaupyklos vaidmenį sudėtingesnių gyvenimo tarpsnių metu, pavyzdžiui, nėštumo ir žindymo. Organizmas juos naudoja tik energijos stygiaus laikais, todėl jie, kartą susiformavę, skaidomi lėtai.

Tai, vaizdžiai sakant, vyksta sraigės judėjimo greičiu, tad prieš daugelį metų suvalgyto pusgaminio – picos energija ten ir lieka sukaupta. Vadinasi, poreikis turi būti labai didelis, kai organizmas ima naudoti savo atsargas.

Pilvo riebalai, susikaupę aplink gyvybiškai svarbius organus (kepenis, kasą, žarnas), medicinoje vadinami visceraliniais ir, be kita ko, laikomi širdies infarktų, insultų ir piktybinių auglių sukėlėjais.

„Galima sakyti, kad dėl kiekvieno pilvo apimties centimetro didėja mirties rizika“, – aiškina profesorius S. Grinspoonas. Šie riebalai ne tik nuolat gamina žalingus informacijos pernešėjus, bet ir jų susikaupimas giliai pilvo ertmėje aplink kepenis yra pavojingas, nes kraujas iš riebalų tiesiogiai teka į filtravimo organą.

Per vadinamąją vartų veną uždegimą skatinančios medžiagos greitai patenka į kepenų kraujotaką ir po to pasiekia visus kitus organus. Dabar gyvename nuolatinio maisto pertekliaus sąlygomis. Šiuolaikiniame kasdieniame gyvenime beveik nebūna laikotarpių be maisto. Valgoma per daug produktų, kurie nėra naudingi.

„Nuolat vartojama pernelyg daug cukraus, angliavandenių, blogųjų riebalų, druskos ir pramoniniu būdu itin apdorotų maisto produktų. Visa tai patenka į kepenis ir šios dažnai pirmosios nusilpsta“, – teigia S.Grinspoonas.

Jau keletą metų vis dažniau diagnozuojamas kepenų suriebėjimas, kurį sukėlė ne pernelyg didelis alkoholio vartojimas, kaip anksčiau dažniausiai teigė gydytojai.

Patologiniai pokyčiai atsiranda labiau tada, kai organas užtvindomas riebalais. Jis nebegali apdoroti tokio didelio kiekio ir juos kaupia. Atsiranda nuolatinis uždegimas, audinys randėja. To pasekmė gali būti kepenų cirozė ir kepenų vėžys.

Iš sergančio organo medžiagos dažnai išskiriamos į organizmą, o tai stipriai didina širdies ir kraujotakos ligų riziką, ypač moterims.

„Tokius uždegimus vadiname metainflamacijomis (lėtiniai, žemo intensyvumo uždegimai, kuriuos sukelia medžiagų apykaitos sutrikimai). Žmonėms, turintiems antsvorio, tai yra didžiulė viso organizmo problema“, – sako S.Grinspoonas.

Tuomet uždegimo rodikliai būna nuolat padidėję. Kai kartą organizmas sukaupia per daug pilvo riebalų, savo funkcijų nebeatlieka svarbūs organizmo mechanizmai. Imuninė sistema nebegali susilpninti arba net stabdyti uždegimų.

„Tai galite įsivaizduoti kaip mažas ugneles, degančias visame kūne. To dauguma žmonių nejaučia, nesiskundžia dėl jokių negalavimų. Tai – tylus žudikas“, – sako S.Grinspoonas.

Chirurgai puikiai pažįsta šį vaizdą. Kai antsvorį turinčiam žmogui mažinamas skrandis, gydytojai atlieka mažą invazinę operaciją, per nedidelius pjūvius pilve įvesdami chirurginius instrumentus ir nedidelę kamerą. Paskui monitoriuose matoma, kur po pilvo sienele išplitę riebalai, – dažnai visur. Jie gali kabėti kaip užuolaida iš storų geltonų rutuliukų, kuriais gali būti apgaubti skrandis ir žarnynas.

Kamera gali parodyti, kaip viskas persisunkę riebalais ir paraudę nuo uždegimo. Tokiais atvejais chirurgai su kabliuku gali skverbtis per riebalinį audinį tol, kol pasiekia kepenis ir jas atidengia. Gali atrodyti, lyg organas būtų pradingęs riebaluose. Toks nutukusio žmogaus vidus.

Pavojingi pilvo riebalai turi ir klastingą gebėjimą pasislėpti. Vis daugiau žmonių nesveria per daug ir išoriškai atrodo visiškai sveiki, tačiau jų pilve susikaupę pernelyg daug riebalų.

„Tokius atvejus vadiname Tofis – „thin outside, fat inside“ (išoriškai liekni, viduje stori)“, – sako tyrėjas Paulas Cohenas, dirbantis Niujorko Rockefellerio universitete, kurio specializacija – kūno riebalai.

Beveik kasdien priešais jį sėdi žmonės, kurie mano esantys visiškai sveiki, nes jų kūno masės indeksas geras. Bet, tyrėjo teigimu, jų įsitikinimas seniai nėra teisingas.

Tyrimai, susiję su kūno riebalais, šiuo metu sparčiai žengia į priekį. Dėl to reikia griežtai atsiriboti nuo senų žinių. Tai pasakytina ir apie pasitikėjimą KMI, ir apie jo reikšmę kalbant apie sveiką svorį. Šis rodiklis neparodo, kur ir kiek riebalų susikaupę kūne.

„Nepakanka ne tik svarstyklių rodmenų, bet ir vadinamojo kūno riebalų matavimo. Jei tai norima žinoti tiksliai, reikia atlikti magnetinio rezonanso tyrimą (MRT) arba kompiuterinę tomografiją“, – patikina P.Cohenas.

Tačiau daugumai žmonių pakanka apytikslio įvertinimo. Šis vadinamas „Body-Roundness-Index“ (BRI – kūno apvalumo indeksas), jį galima patiems lengvai apskaičiuoti.

Šį indeksą medicina vis dažniau naudoja kaip naują vertinimo standartą. Juo taip pat vadovaujasi P. Cohenas ir aiškina, kaip jį apskaičiuoti: „Jis rodo, kiek kūnas yra apvalus. Trumpai tariant, tai ūgio ir juosmens apimties santykis.“

Kodėl moterys ir vyrai tampa vis apvalesni? P. Cohenas mano, kad žmonės apskritai vis mažiau supranta, kokia mityba jiems tinka ir kokia ne.

„Daugelis prarado supratimą, kas yra sveikas maistas ir kaip veikia kūnas. Dabar žmonės iki dešimties kartų per dieną užkandžiauja, bet juk organizmui reikalingos valgymo pertraukos kalorijoms apdoroti ir likti sveikam“, – sako P.Cohenas.

Kad ir koks būtų nemalonus jausmas, alkis yra į naudą. Tai įsišakniję žmogaus genuose nuo neatmenamų laikų. Medžiotojai ir maisto gamtoje ieškotojai neturėjo grūdų sandėlių, šaldytuvų ir prekybos centrų.

Žmogaus organizmas vis dar „įstrigęs“ tuose seniai praėjusiuose laikuose, tačiau jį dėl evoliucijos pralenkė šiuolaikinio maisto pasirinkimas. Jei kūnas nuolat maitinamas, jis pirmiausia nutunka, o paskui suserga. Dėl to P.Cohenas pataria savo pacientams daryti valgymo pertraukas ir ne visą dieną iš termopuodelio gurkšnoti pasaldintą kavą.

Kaip atsikratyti pilvo riebalų ir, svarbiausia, kad jie negrįžtų? Dėl atsakymo į šį klausimą reikia kreiptis į moterį, kuriai kilo idėja dėl plūdenos. Į Negevo Ben-Guriono universiteto (Izraelis) mitybos ir epidemiologijos profesorę Iris Shai, kuri dėsto ir Harvardo (JAV) universitete.

„Kas nori sumažinti savo svorį, neturėtų savęs kankinti dietomis ir maisto atsisakymu. Tai vis tiek nebūtų ilgalaikis sprendimas“, – sako I.Shai.

Koks būdas veiksmingesnis? „Visai nesudėtingas. Tyrimai puikiai patvirtino, kad Viduržemio jūros regiono mityba su mažai mėsos, daug daržovių, ankštinių daržovių, žuvies, riešutų, vaisių ir alyvuogių aliejumi turi veiksmingą poveikį kovojant su pilvo riebalais“, – teigia profesorė.

Tyrinėtoja įterpia plūdeną į Viduržemio jūros regiono mitybos būdą kaip savotišką greitintuvą.

Pirmojo tyrimo metu į eksperimento dalyvių mitybos planą profesorė I.Shai įtraukė kasdienį tirštąjį plūdenos kokteilį ir kelis puodelius žaliosios arbatos.

„Abu turtingi polifenolių. Tai antrinės augalinės medžiagos, kurioms priskiriamas uždegimą slopinantis poveikis“, – paaiškina tyrėja.

I.Shai buvo nustebinta eksperimento rezultatų: „Mūsų vadinamoji žalioji Viduržemio jūros regiono mityba pilvo riebalus vidutiniškai sumažino 14 proc. O seniai žinomos Viduržemio jūros regiono mitybos rezultatas siekė tik 7 procentus.“

Kokius tiksliai procesus organizme sukelia iš tvenkinio paimta žalioji medžiaga, toliau bus gilinamasi Leipcigo (Vokietija) universitete atliekant tyrimus pacientams, sergantiems cukriniu diabetu.

„Plūdena ypač turtinga polifenolių, nes augantiems tarp vandens ir saulės augalams tenka išgyventi sudėtingomis sąlygomis“, – sako profesorė.

Šios vadinamosios antrinės augalinės medžiagos tikriausiai teigiamai veikia cukraus kiekį kraujyje ir taip apsaugo nuo riebalų sankaupų.

Iki mokslinių tyrimų pradžios profesorė su savo komanda eksperimentui norėjo pasitelkti ruduosius dumblius, bet jie netinkami dėl itin šlykštaus skonio.