Kaip rašo Lenkijos portalas „ABC Zdrowie“, vėgėlės aptinkamos šaltuose, švariuose gėluose vandenyse. Dėl to ši žuvis kartais apibūdinama kaip „švaresnė“ už kai kurias populiarias žuvų rūšis. Vis dėlto teiginį, kad vėgėlėje nėra gyvsidabrio, toksinų ar sunkiųjų metalų, reikėtų vertinti atsargiai – žuvies užterštumas priklauso nuo konkretaus vandens telkinio ir žuvies kilmės.
Vėgėlės mėsa yra švelni, minkšta, gana neutralaus skonio, todėl ji gali patikti net tiems, kurie nemėgsta intensyvaus kai kurių žuvų kvapo.
Dar vienas privalumas – joje nėra itin daug smulkių kaulų, todėl žuvį patogu ruošti.
Receptas, kurį įveiks net ir visai negaminantys: troškinta žuvis su porais ir pankoliais
Daug baltymų ir vertingų maistinių medžiagų
Viena svarbiausių vėgėlės savybių – didelis baltymų kiekis. Baltymai aprūpina organizmą aminorūgštimis, reikalingomis audinių atsinaujinimui, jų regeneracijai ir raumenų masei palaikyti.
Be to, tai gana liesa žuvis.
Vėgėlės mėsoje taip pat yra B grupės vitaminų ir mineralų, tarp jų – fosforo, kalio ir seleno. Tikslus jų kiekis gali skirtis priklausomai nuo žuvies kilmės, amžiaus ir kitų veiksnių.
Susiję straipsniai
Vėgėlė turi ir omega-3 riebalų rūgščių, tačiau jų kiekis neprilygsta riebiosioms jūrų žuvims. Daug daugiau EPA ir DHA paprastai turi silkė, skumbrė ir sardinės.
Vėgėlę lengva paruošti
Švelniai vėgėlės mėsai nereikia sudėtingų priedų. Žuvį galima kepti orkaitėje su citrina, krapais, česnaku ir įvairiomis žolelėmis, taip pat ruošti garuose ir patiekti su daržovėmis.
Ji puikiai tinka ir žuvienei.
Jeigu norite lengvesnio patiekalo, geriau žuvį kepti orkaitėje, virti arba ruošti garuose, užuot kepus dideliame kiekyje aliejaus.
Perkant vėgėlę svarbu atkreipti dėmesį į jos šviežumą ir kilmę.