Kurioje žuvyje yra mažiausiai gyvsidabrio, o kurios geriau nevalgyti?

Išsiaiškinkime, iš kur gyvsidabris patenka į vandens telkinius, kokiose žuvyse jo susikaupia mažiausiai, ar egzistuoja žuvų, kuriose visiškai nėra šio toksino, ir kaip sudaryti visai šeimai visavertį bei saugų valgiaraštį.

Gyvsidabris į vandenynus, jūras, upes ir ežerus patenka tiek natūraliai, tiek dėl pramoninės taršos. Patekęs į vandens aplinką, veikiamas bakterijų jis virsta metilgyvsidabriu – toksiškiausia ir biologiškai aktyviausia organine gyvsidabrio forma. Tuomet prasideda vadinamasis bioakumuliacijos procesas.

Mikroskopiniai dumbliai ir planktonas iš vandens pasisavina nedidelius metilgyvsidabrio kiekius. Mažos žuvys minta šiuo planktonu ir savo audiniuose sukaupia nedidelius teršalo kiekius. Didelės plėšriosios žuvys per savo gyvenimą suėda šimtus ar net tūkstančius mažesnių žuvų.

Taigi, kuo žuvis didesnė ir ilgiau gyvena, tuo daugiau smulkesnių žuvų ji suėda ir tuo daugiau gyvsidabrio gali sukaupti. Leidinio „El Español“ ekspertai pažymi, kad sunkieji metalai iš gyvūno organizmo natūraliai pasišalina labai sunkiai, jų koncentracija didelių žuvų, daugelį metų esančių mitybos grandinės viršuje, audiniuose sparčiai didėja.

Metilgyvsidabris pasižymi stipriu neurotoksiniu poveikiu. Ilgą laiką vartojamas dideliais kiekiais, jis kaupiasi organizme ir gali sukelti centrinės nervų sistemos ir smegenų pažeidimus; judesių koordinacijos sutrikimus; atminties pablogėjimą. Metilgyvsidabris ypač pavojingas nėštumo metu, kai formuojasi vaisius, taip pat mažiems vaikams, kurių nervų sistema dar vystosi.

Be gyvsidabrio, užterštose žuvyse gali kauptis ir kitų pavojingų elementų.

Švinas – vienas jų, kuris neigiamai veikia inkstus ir kraujotakos sistemą, didina anemijos bei arterinės hipertenzijos riziką. Dar vienas pavojingas metalas – kadmis – pažeidžia inkstų audinius, silpnina kaulus ir daro juos trapesnius. Šis metalas taip pat laikomas galimai kancerogenine medžiaga. Visi šie sunkieji metalai pavojingi tuo, kad jų neigiamas poveikis pastebimas ne iš karto, o gali pasireikšti po daugelio metų, kai teršalai organizme palaipsniui kaupiasi.

Dėl pasaulinio vandenynų užterštumo natūralioje aplinkoje praktiškai nėra žuvų, kuriose gyvsidabrio apskritai nebūtų.

Tačiau mažose, trumpai gyvenančiose žuvyse metilgyvsidabrio koncentracija tokia maža, kad žmogaus organizmas paprastai gali jį pašalinti be didesnių sunkumų. Todėl tokios žuvys laikomos tinkamu pasirinkimu kasdienei mitybai.

Mitybos specialistai, Ispanijos maisto saugos agentūros, JAV Maisto ir vaistų administracijos ekspertai bei dietologai, tarp jų Beatriz Robles ir Julia Zumpano, pataria rinktis nedideles riebias arba baltąsias žuvis.

Ekspertai pažymi, kad Atlanto vandenyne sugautos laukinės žuvys dažnai pasižymi mažesniu užterštumu, ekologiniu saugumu ir aukšta maistine verte.

Didžiausią gyvsidabrio koncentraciją paprastai turi didelės, ilgai gyvenančios plėšriosios žuvys, esančios mitybos grandinės viršuje.

Ypatingo atsargumo reikia pažeidžiamoms vartotojų grupėms, kurioms net nedideli metilgyvsidabrio kiekiai gali kelti rimtą pavojų. Ekspertai nėščiosioms, žindančioms moterims ir vaikams iki 10 metų primygtinai rekomenduoja visiškai atsisakyti didelių plėšriųjų žuvų, tokių kaip kardžuvės, rykliai, paprastieji tunai ir upinės lydekos.

10–14 metų paaugliams taip pat taikomi griežti apribojimai – šių rūšių žuvų jiems leidžiama suvalgyti ne daugiau kaip 120 gramų per mėnesį.

Ekspertai ragina ypač atidžiai rinktis pangasijas, tilapijas ir tunų konservus.

Pangasijų ir tilapijų vartojimą rekomenduojama gerokai riboti. Pagrindinė problema – šių žuvų auginimo sąlygos: didžioji dalis jų tiekiama iš intensyvių akvakultūros ūkių Azijos regionuose, kuriuose gali kilti taršos problemų. Dėl to jų maistinė vertė gali būti mažesnė, be to, kyla rizika, kad žuvyse bus kenksmingų priemaišų.

Nors pagal FDA klasifikaciją pati tilapija laikoma žuvimi, kurioje gyvsidabrio yra palyginti nedaug, abejonių dėl auginimo sąlygų turintys mitybos specialistai pataria ją rinktis atsargiai.

Populiarūs ir patogūs vartoti tunų konservai taip pat reikalauja saiko. Juose gyvsidabrio gali būti gerokai daugiau nei panašioje konservuotų skumbrių ar sardinių porcijoje. Ilgapelekis tunas priskiriamas vidutinio gyvsidabrio kiekio kategorijai („geras pasirinkimas“), todėl jo nereikėtų valgyti kasdien. Geriau palikti tokius patiekalus retkarčiais paįvairinti mitybą.

Šiose žuvyse gyvsidabrio koncentracija didesnė nei sardinėse ar menkėse, tačiau suaugusiesiems visiškai jų atsisakyti nereikia:

Nebūtina atsisakyti jūros gėrybių baiminantis gyvsidabrio – unikalią žuvyse esančių vitaminų ir omega-3 riebalų rūgščių kombinaciją sunku visiškai pakeisti kitais produktais. Pakanka laikytis kelių paprastų vartojimo principų ir rinktis įvairias žuvis, rašo „tsn“.

Nevalgykite nuolat vienos rūšies žuvų. Kad sumažintumėte ilgalaikį toksinų poveikį iš vieno šaltinio, kas savaitę kaitaliokite sardines, menkes, skumbres, lašišas ir jūrines lydekas.

Rinkitės mažesnes žuvis. Kuo žuvis mažesnė, tuo trumpesnis jos gyvenimo ciklas ir tuo mažiau sunkiųjų metalų ji spėja sukaupti raumenų audiniuose per savo gyvenimą.