Darius Maskoliūnas žvelgė į tamsą Bamberge važiuodamas autobusu iš salės į viešbutį. „Lietuvos ryto“ ekipa 78:84 pralaimėjo Eurolygos D grupės dvikovą Vokietijos čempionui „Brose“ ir treneriui pačiam klausimų buvo daugiau nei atsakymų.
- Komandos žaidimas labai bangavo. Kodėl?
- Kad aš tiksliai žinočiau… Negalime suvaldyti rungtynių tempo. Kai reikia sustoti, mes bėgame. Kai reikia bėgti – sustojame. Nepagauname ritmo.
Tokių sūpuoklių žaisti tikrai negalima. Leidžiame varžovams pabėgti, paskui – pasivejame, po to – vėl per kelias minutes paleidžiame. Ne tas lygis, kad galėtume taip žaisti.
Bandėme ritmą stabilizuoti ir minutėmis pertraukėlėmis, ir deriniais. Nepavyko. Reikės analizuoti, kodėl.
- „Brose“ krepšininkai aikštėje atrodė šviežesni, staigesni.
- Tikrai, toks įspūdis buvo ir man. Kai po rungtynių pažiūri į protokolą, nė vienas, išskyrus Renaldą Seibutį, nežaidė stebuklingai daug minučių. Nemanau, kad taip atsitiko dėl nuovargio.
Taip dirbame sunkiai, ruošiamės, bet laiko atsigauti irgi yra. Vis svarstau, kodėl buvo pastebimas tas nuovargis.
- „Lietuvos ryto“ priekinės linijos žaidėjų vaidmuo Bamberge buvo labai menkas. O juk priešininkai – tikrai ne iš krepšinio grandų.
- Jie mums iš po krepšio nelabai ką „įvertė“ – daugiausia praleidome tolimų metimų. Tritaškiai mus pribaigė.
Prieš rungtynes akcentavome, kad „Brose“ aukštaūgiai nėra kažkoks stebuklas, todėl bandykime žaisti po krepšiais ir taip apkrauti darbu ginantis jų lyderį Boštjaną Nachbarą.
Bet niekaip nepavyko to įgyvendinti. Kiek gali mušti galva į sieną? Naudos – jokios, tik galvą skauda.