Lietuvos moterų krepšinio metraštyje – ir aukso medaliai, ir didelis nuopuolis

Pirmosios Europos vyrų krepšinio pirmenybės įvyko 1935 metais, o moterims pirmojo turnyro reikėjo palūkėti dar trejus metus. Surengti oficialias stipriausių žemyno moterų komandų varžybas tuo metu labiausiai nekantravo Italijos krepšinio federacija, kurios raginimai privertė suklusti vos prieš kelerius metus įsteigtą Tarptautinę mėgėjų krepšinio federaciją (FIBA).

Italai buvo pagrindiniai iniciatoriai, todėl FIBA jiems ir suteikė teisę 1938 metais surengti pirmąsias Europos moterų krepšinio pirmenybes.

Šis darbas nebuvo paprastas: rengėjai kelis kartus nukėlė numatomo turnyro datą, pakeitė ir varžybų vietą. Pirmenybės, kurios iš pradžių buvo numatytos vasarą Venecijoje, įvyko rudenį Romoje. Krepšininkės dėl pirmųjų oficialių tarptautinių moterų varžybų apdovanojimų po atviru dangumi kovojo orams jau atvėsus – 1938 metų spalio 12–16 dienomis.

Lietuva tuo metu išgyveno milžinišką krepšinio vajų, kurį sukėlė vyrų rinktinės pergalė 1937 metų Europos pirmenybėse. Dėl to šalies sporto vadovams nekilo abejonės, kad moterų rinktinė taip pat privalo dalyvauti pirmosiose Europos pirmenybėse.

1937 metų Europos čempiono Felikso Kriaučiūno treniruojamos Lietuvos krepšininkės pirmąsias Europos pirmenybių rungtynes žaidė spalio 12 dieną su šeimininke Italijos rinktine.

Milžiniškas jaudulys kaustė abi komandas, bet, regis, labiau paveikė šeimininkes – viena Italijos krepšininkė sykį netgi per klaidą įmetė kamuolį į savo krepšį. Šie taškai buvo įskaityti ir labai padėjo Lietuvos rinktinei, kuri iškovojo pergalę 23:21.

Kitose rungtynėse lietuvės nesunkiai įveikė šveicares 28:10 ir prancūzes 20:14, o paskutinę dieną lemiamoje dvikovoje susigrūmė su lenkėmis. Galimybių tapti čempionėmis turėjo ir lietuvės, ir lenkės, bet čempionėmis netapo nei vienos, nei kitos – Lenkijos rinktinei pasiekus pergalę 24:21, į pirmąją vietą pakilo Italijos rinktinė. Trys komandos iškovojo po tris pergales, tačiau dėl geresnio taškų skirtumo italės tapo čempionėmis, lietuvės – vicečempionėmis, o lenkės liko trečios.

Antrąją vietą užėmusios Lietuvos krepšininkės – Stefanija Astrauskaitė, Bronė Didžiulytė, Juzė Dzindziliauskaitė-Jazbutienė, Paulina Raziulytė-Kalvaitienė, Tatjana Karumnaitė, Juzė Makūnaitė, Stasė Markevičienė, Genovaitė Miuleraitė, Aldona Vailokaitytė ir Eleonora Vaškelytė – namo parsivežė Romos gubernatoriaus įsteigtą prizą – mitinius Romos įkūrėjus Romulą ir Remą žindančios vilkės skulptūrą.

Pagal tų laikų papročius, čempione tapusi šalis gaudavo teisę rengti kitas Europos pirmenybes. Tačiau jei pirmąją vietą užimdavo šeimininkai, teisė priimti kitas pirmenybes būdavo perleidžiama antrąją vietą užėmusiai šaliai. Dėl to rengti antrąsias Europos moterų krepšinio pirmenybes 1940 metais ruošėsi Lietuva.

Lietuviai buvo pasirengę priimti kitų Europos šalių krepšininkes, bet visus planus sujaukė Antrasis pasaulinis karas. Dėl karo veiksmų keliauti iš vienos šalies į kitą, juo labiau į žemyno pakraštyje esančią Lietuvą, buvo beveik neįmanoma ir turnyras neįvyko.

Lietuva kitos galimybės žaisti Europos pirmenybėse laukė ilgiau negu pusę amžiaus, o prasidėjus sovietų okupacijai geriausios Lietuvos krepšininkės oficialiose varžybose vilkėdavo SSRS rinktinės aprangą ir prisidėjo prie šios komandos pergalių.

Patekti į SSRS rinktinę tais laikais buvo sudėtingiau negu iškovoti medalį. Sovietų komanda ilgus dešimtmečius buvo viena iš pasaulio moterų krepšinio lyderių ir net 21 iš 22 Europos pirmenybių, kurios vyko nuo 1950 iki 1991 metų, laimėjo aukso medalius.

SSRS rinktinė vienintelę nesėkmę patyrė per 1958 metų Europos pirmenybes, iš kurių grįžo su sidabro medaliais. Kaip tik tose pirmenybėse dalyvavo pirmoji į SSRS rinktinę patekusi Lietuvos krepšininkė Gražina Tulevičiūtė.

Pirmoji Europos moterų krepšinio čempione tapusi lietuvė buvo Jūratė Daktaraitė. Ji iškovojo 1960 ir 1962 metų Europos pirmenybių aukso medalius.

1966 metais Europos čempione tapo Laima Rutkauskaitė-Jukelienė, 1968 metais – Zita Bareikytė.

Aštuntajame dešimtmetyje prasidėjo geriausios XX amžiaus Lietuvos krepšininkės Angelės Jankūnaitės-Rupšienės era. Ji žemyno čempione tapo net tris kartus (1972, 1976 ir 1978 m.). Taip pat tris Europos pirmenybių aukso medalius iškovojo Vida Šulskytė-Beselienė (1976, 1978 ir 1980 m.), po du – Ramunė Šidlauskaitė (1983 ir 1985 m.) ir Vitalija Tuomaitė (1985 ir 1987 m.).

Žaisdamos SSRS rinktinėje Europos čempionėmis tapo septynios Lietuvos krepšininkės. Jos, kartu sudėjus, iškovojo 14 aukso medalių.

Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos vyrams krepšininkams pasisekė labiau negu moterims krepšininkėms.

Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) Lietuvos teises atkūrė 1991 metų gruodžio mėnesį, kai 1992 metų Barselonos olimpinių žaidynių moterų krepšinio turnyro atranka jau buvo įsibėgėjusi. Dėl to Lietuvos ir kitų buvusių SSRS bei Jugoslavijos šalių moterų rinktinės dalyvauti atrankos varžybose negalėjo. Skirtingai, nei mūsų šalies vyrai, kurie kaip viesulas praskriejo olimpinės atrankos turnyre, o po kelių savaičių iškovojo Barselonos žaidynių bronzos medalius.

Kitais metais prieš Europos pirmenybes istorija pasikartojo. FIBA padidino vyrų pirmenybių dalyvių skaičių ir surengė papildomą atrankos turnyrą naujoms šalims (tiesa, Lietuvos krepšininkai tame atrankos turnyre patyrė fiasko). Tuo tarpu moterys turėjo laukti 1995 metų Europos pirmenybių atrankos varžybų.

Lietuvos moterų krepšinio rinktinė pirmąsias oficialias rungtynes po daugiau nei pusės amžiaus pertraukos žaidė 1993 metų gegužės 14 dieną Portugalijos mieste Vizeu, kur vyko 1995 metų Europos pirmenybių atrankos pirmojo etapo turnyras. Pirmoji varžovė buvo Graikijos rinktinė, kurią Valentino Kanapkio treniruojamos lietuvės nugalėjo tik po pratęsimo 77:74.

Paskui buvo lengviau ir Lietuvos rinktinė, įveikusi du atrankos etapus, pateko į 1995 metų Europos pirmenybes, vykusias Brno mieste.

Nors Lietuvos krepšininkės oficialiose varžybose dalyvavo pirmą kartą, jos maždaug nutuokė savo pajėgumą ir buvo patenkintos, kai užėmė penktąją vietą. Dėl penktosios vietos teko paprakaituoti. Lietuvos rinktinė grupės varžybose iki paskutiniojo turo kovojo dėl kelialapio į ketvirtfinalį ir jį išplėšė tik lemiamose rungtynėse nugalėjusi Jugoslavijos komandą 59:51.

Ketvirtfinalyje Lietuvos krepšininkės 72:76 nusileido Ukrainos rinktinei, kuri po kelių dienų tapo Europos čempione. Tuo tarpu lietuvės rungtynėse dėl žemesniųjų vietų (5–8) pranoko Kroatijos ir Moldovos komandas.

Prieš kelionę į Vengrijoje vykusias 1997 metų Europos pirmenybes Lietuvos krepšinio vadovai ir pačios krepšininkės buvo įsitikinę, kad pakartota penktoji vieta būtų labai geras rezultatas. Lūkesčiai nebuvo patys didžiausi, nes į rinktinę neatvyko labiausiai patyrusios krepšininkės Loreta Gyraitė-Berūkštienė ir Vitalija Tuomaitė, turnyrą praleido vienos iš pagrindinių žaidėjų Ingrida Jonkutė ir Daiva Jodeikaitė.

Gretos išretėjo, tačiau Vydo Gedvilo treniruojamai komandai viskas susiklostė taip, kad geriau nebūna. Gera nuojauta apėmė jau per Zalaegersege vykusias grupės varžybas, kuriose Lietuvos rinktinė laimėjo ketverias iš penkerių rungtynių ir užėmė pirmąją vietą. Lietuvės pralaimėjo tik antrojo turo rungtynes Jugoslavijos komandai, bet nugalėjo čekes, vokietes, Europos čempiones ukrainietes ir ispanes.

Kai ketvirtfinalyje buvo įtikinamai 68:53 nugalėta Moldovos rinktinė, medaliai tapo ranka pasiekiami. Tačiau rankas į medalius tiesė ir varžovės...

Paskutinį turnyro savaitgalį Budapešto arenoje ypač sunki buvo pusfinalio dvikova su Vokietijos krepšininkėmis. Varžovės buvo vertos vienos kitų ir nugalėtojos paaiškėjo tik per pratęsimą. Lietuvos komandai teko vytis antrojo kėlinio viduryje (tuo metu dar buvo žaidžiami du kėliniai po 20 minučių) dviženkliu skirtumu pirmavusias vokietes, bet prieš pat antrojo kėlinio sireną Lina Dambrauskaitė išlygino rezultatą 70:70.

Iki pratęsimo pabaigos likus 23 sek., rezultatą lietuvių naudai 78:77 persvėrė rinktinės kapitonė Dalia Kurtinaitienė. Nors varžovėms liko pakankamai laiko, Lietuvos rinktinė sugebėjo apsiginti ir, laimėjusi vieno taško skirtumu, pateko į finalą.

Istorinę 1997 metų birželio 15 dieną finalo rungtynės su Slovakijos rinktine nebuvo tokios dramatiškos – lygiai vyko tik pirmasis kėlinys. Antrajame kėlinyje Lietuvos rinktinė įgijo dviženklį pranašumą ir užtikrintai pabaigė rungtynes, kurias laimėjo 72:62.

Jurgita Štreimikytė, Lina Dambrauskaitė, Jolanta Vilutytė, Dalia Belickaitė-Kurtinaitienė, Jovita Jutelytė, Rasa Kreivytė, Reda Aleliūnaitė-Jankowska, Jurgita ir Aneta Kaušaitės, Irena Baranauskaitė-Vizbarienė, Lina Brazdeikytė ir Rima Petronytė-Brazėnienė kitą dieną Vilniuje buvo sutiktos kaip naujosios Europos čempionės.

Rezultatyviausia Lietuvos rinktinės krepšininkė J.Štreimikytė iš Vengrijos parsivežė ne vien aukso medalį, bet ir asmeninį apdovanojimą. Ji buvo išrinkta į turnyro geriausių krepšininkių penketą.

Po dvejų metų Lietuvos krepšininkėms keliaujant į Lenkijoje vykusias Europos pirmenybes apetitas jau buvo didesnis. Į rinktinę grįžo L.Berūkštienė, vėl prisidėjo praėjusį turnyrą praleidusios I.Jonkutė ir D.Jodeikaitė. Sudėtis buvo optimali, o krepšininkės degė ryžtu pirmą kartą iškovoti olimpinį kelialapį.

Grupės varžybose Lietuvos rinktinė vėl buvo stipriausios – laimėjo ketverias iš penkerių rungtynių ir užėmė pirmąją vietą. O tai, kad vienintelė nesėkmė, kaip ir prieš dvejus metus Vengrijoje, buvo patirta žaidžiant su Jugoslavijos komanda, net buvo galima vadinti geru ženklu.

Deja, viltys iškovoti antruosius medalius ir pirmąjį olimpinį kelialapį sudužo ketvirtfinalyje, kuriame lietuvės susitiko su Budapešto finalo varžovėmis slovakėmis. Slovakijos komanda silpniau žaidė grupės varžybose, tačiau maksimaliai nusiteikė ketvirtfinalio rungtynėms su lietuvėmis. V.Gedvilo treniruojama komanda pralaimėjo žūtbūtines rungtynes 63:69.

Olimpinius kelialapius iškovojo keturios komandos. Tad ketvirtfinalyje pralaimėjusioms lietuvėms bei jų varžovėms rungtynės dėl 5–8 vietų tebuvo formalumas. Galutinėje lentelėje Lietuvos rinktinė užėmė šeštąją vietą.

XX amžiaus pabaigoje Lietuvos rinktinė įsitvirtino tarp Europos moterų krepšinio lyderių ir kitose žemyno pirmenybėse, kurios 2001 metais buvo surengtos Prancūzijoje, vėl kovojo dėl medalių.

Nors į šias Europos pirmenybes Lietuvos rinktinė vyko be geriausios to meto šalies krepšininkės J.Štreimikytės, grupės varžybose pralaimėjo tik Rusijos komandai ir užėmė antrąją vietą. Ketvirtfinalyje lietuvės palaužė Lenkijos ekipą 81:83 ir vėl pateko į stipriausiųjų ketvertą.

Vis dėlto iki garbės pakylos trūko paskutinio žingsnio. Pusfinalyje V.Gedvilo treniruojama komanda triuškinamai pralaimėjo Prancūzijos rinktinei 44:75, rungtynėse dėl trečiosios vietos nusileido Ispanijos ekipai 74:89.

Kas dvejus metus rengiamose Europos pirmenybėse krepšininkės kovodavo dėl kelialapių į pasaulio pirmenybes arba olimpines žaidynes. Lietuvos rinktinė visuomet geriau žaisdavo tais metais, kuriais būdavo dalijami kelialapiai į pasaulio pirmenybes. Mūsų šalies komanda XX amžiaus pabaigoje bei XXI amžiaus pradžioje šį tikslą pasiekė triskart paeiliui ir dalyvavo 1998, 2002 bei 2006 metų pasaulio pirmenybėse.

Priešolimpiniais metais rezultatai būdavo blogesni, o galimybę nuvykti į 2004 metų Atėnų olimpines žaidynes Lietuvos rinktinė prarado dar prieš 2003 metų Europos pirmenybes.

Tąkart Lietuvos krepšininkės pirmą kartą patyrė nesėkmę atrankos varžybose ir neiškovojo teisės žaisti Europos pirmenybėse. Lietuvos komanda į gilią duobę įkrito, kai 2002 metų lapkritį pralaimėjo trejas iš eilės atrankos turnyro rungtynes Italijos, Čekijos ir Belgijos ekipoms.

Po šios nesėkmių virtinės atsistatydino į politiką patraukęs ilgametis Lietuvos rinktinės treneris V.Gedvilas. Jį pakeitė iki tol trenerio padėjėjo pareigas ėjęs Algirdas Paulauskas.

Naujo trenerio vadovaujama Lietuvos rinktinė iškovojo kelialapį į 2005 metų Europos pirmenybes ir jose pakartojo 2001-ųjų rezultatą – užėmė apmaudžią ketvirtąją vietą.

Lietuvos krepšininkės sėkmingai pradėjo Turkijoje vykusias varžybas ir tapo pirmojo etapo grupės nugalėtojomis. Įdomu, kad užimti pirmąją vietą grupėje ir vėl nesutrukdė vienas pralaimėjimas, patirtas žaidžiant ne su kuo kitu, bet su Serbijos ir Juodkalnijos (buvusios Jugoslavijos) rinktine.

Ketvirtfinalyje Lietuvos rinktinė nugalėjo Lenkijos komandą 67:58, bet finišo tiesiojoje pasikartojo 2001-ųjų istorija. Per dvejas paskutiniąsias rungtynes lietuvės neturėjo jokių galimybių: pusfinalyje pralaimėta Rusijai 50:65, rungtynėse dėl trečiosios vietos – Ispanijai 65:83.

Per 2005 metų Europos pirmenybes Lietuvos rinktinėje jau buvo pasibaigusi kartų kaita ir žaidė nemažai jaunų krepšininkių. 23-ejų Sandra Valužytė-Linkevičienė ir Iveta Marčauskaitė-Šalkauskė netgi buvo rezultatyviausios komandos žaidėjos, prie pergalių svariai prisidėdavo 20-metė Eglė Šulčiūtė.

Jaunų krepšininkių antplūdis suteikė viltį, kad naujų pergalių ilgai laukti nereikės. Tačiau optimizmas nepasiteisino – po 2005 metų Lietuvos rinktinė nė karto nebepateko į Europos pirmenybių pusfinalį ir nė karto nebeiškovojo kelialapio į pasaulio pirmenybes.

Per Italijoje vykusias 2007 metų Europos pirmenybes lietuvėms pavyko patekti bent į ketvirtfinalį. Tačiau ketvirtfinalyje A.Paulausko treniruojama komanda dideliu skirtumu pralaimėjo Rusijos krepšininkėms 58:75.

Dar didesnis nusivylimas laukė per 2009 metų Europos pirmenybes, kuriose rinktinę treniravo buvusio trenerio bendrapavardis Rūtenis Paulauskas. Latvijoje vykusiame turnyre Lietuvos krepšininkės iškovojo vos vieną pergalę prieš Serbijos komandą. Serbės triuškinamu rezultatu 71:49 buvo įveiktos pirmosiose rungtynėse, todėl lūkesčių kartelė turnyrui vos prasidėjus buvo kilstelėta aukštyn. Tačiau po to Lietuvos rinktinė pripažino Turkijos, Rusijos, Prancūzijos, Baltarusijos ir Italijos komandų pranašumą.

2009 metų Europos pirmenybių galutinėje lentelėje Lietuvos rinktinė užėmė vienuoliktąją vietą.

Lietuvos rinktinei patyrus nesėkmę 2009 metų Europos pirmenybėse, treniruoti komandą grįžo Algirdas Paulauskas. Jis krepšininkėms vadovavo per 2011 ir 2013 metų žemyno pirmenybes.

Lietuvės labai gerai pradėjo Lenkijoje vykusį 2011 metų turnyrą. Gerai nuteikė jau pirmoji įtikinama pergalė prieš tuo metu labai pajėgią Turkijos komandą, o antrajame ture buvo įveikta ir pagrindinė favoritė Rusijos rinktinė (beje, rusės ir turkės po dviejų savaičių susitiko pirmenybių finale).

Lietuvės solidžiai žaidė iki pat atkrintamųjų varžybų, bet svarbiausiu metu vėl suvirpėjo. Net po to, kai Lietuvos rinktinė ketvirtfinalyje 58:66 pralaimėjo Prancūzijos ekipai, buvo dėl ko kovoti, nes penktąją vietą užėmusi komanda gavo kelialapį į olimpinės atrankos turnyrą. Deja, mažajame pusfinalyje dėl 5–8 vietų Lietuvos komanda atsitrenkė į Juodkalnijos ekipos kliūtį ir liko tik septinta.

A.Paulausko treniruojama komanda didžiausią nesėkmę patyrė Prancūzijoje vykusiose 2013 metų Europos pirmenybėse. Šis turnyras lietuvėms baigėsi jau po grupės varžybų. Maža to, galimybę patekti į antrąjį etapą Lietuvos komanda prarado per du pirmuosius turus pralaimėjusi Kroatijos ir Čekijos rinktinėms.

Trečiajame ture pasiekta pergalė prieš pirmąją vietą grupėje užsitikrinusią Baltarusijos komandą, kurią tuo metu treniravo Rimantas Grigas, jau nieko negalėjo pakeisti. Galutinėje lentelėje Lietuvos rinktinė užėmė keturioliktąją vietą – žemiausią Europos pirmenybių istorijoje.

Lietuvos rinktinė paskutinį kartą prieš ilgą atskirtį nuo didžiojo krepšinio Europos pirmenybėse žaidė 2015 metais. Manto Šerniaus treniruojamos Lietuvos krepšininkės prieš dešimt metų Vengrijoje vykusį turnyrą pradėjo dviem pralaimėjimais Ispanijos ir Slovakijos rinktinėms, bet šios nesėkmės jų nepalaužė. Greitai atsitiesusi komanda pasiekė net penkias iš eilės pergales prieš Vengrijos, Švedijos, Rusijos, Kroatijos bei Serbijos rinktines ir iškovojo teisę žaisti ketvirtfinalyje.

Ketvirtfinalio varžovė – jau nebe R.Grigo treniruojama Baltarusijos rinktinė – atrodė įveikiama. Tačiau Lietuvos rinktinė jau pirmajame kėlinyje prarado susižeidusią Gintarę Petronytę ir ilgą tarpsnį buvo neatpažįstama. Trečiajame kėlinyje Lietuvos krepšininkės atsiliko net 18 taškų skirtumu. Nors paskui lietuvės surengė karštligiškas gaudynes, laiko neužteko ir Baltarusijos rinktinė laimėjo 68:66.

Kaip ir 2011 metais, Lietuvos rinktinė po ketvirtfinalyje patirto pralaimėjimo tęsė kovą dėl kelialapio į olimpinės atrankos turnyrą. Tačiau ir šį kartą nepavyko laimėti mažojo pusfinalio (dėl 5–8 vietų) rungtynių su Turkijos komanda. Galutinėje lentelėje Lietuvos rinktinė užėmė aštuntąją vietą.

Beje, Lietuva ir Baltarusija buvo pateikusios bendrą paraišką rengti 2015 metų Europos pirmenybes, tačiau vėliau šią paraišką atsiėmė.

Antrojo dešimtmečio pabaigoje ir trečiojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos rinktinė praleido net ketverias iš eilės Europos pirmenybes. Keitėsi treneriai, pasikeitė nemažai žaidėjų, bet Lietuvos krepšininkės vis patirdavo nesėkmę atrankos varžybose.

2017 metų Europos pirmenybių atrankos turnyro grupėje lietuvėms kelią užkirto Slovėnija ir Latvija, 2019 metų – Rusija ir Vengrija, 2021 metų – Serbija ir Turkija, 2023 metų – Prancūzija.

Tikslas žaisti Europos pirmenybėse vėl pasiektas tik šiais metais, kai Rimanto Grigo treniruojama komanda atrankos varžybų grupėje aplenkė Lenkijos bei Azerbaidžano krepšininkes ir kartu su Belgijos ekipa žengė į keturiose šalyse rengiamą baigiamąją dalį.