Šiandien ši tituluota klaipėdietė – ne tik viena pagrindinių rinktinės ašių, bet ir mentorė jaunajai krepšininkių kartai.
Šįkart E. Šventoraitė sutiko išsamiai papasakoti apie savo karjerą, patirtis užsienio šalyse ir kokį pasididžiavimo jausmą jaučia vilkėdama Lietuvos rinktinės marškinėlius, bei begalinį laukimą artėjančio 2027-ųjų Europos čempionato Lietuvoje ir atskleidė didžiausią savo svajonę.
Pasididžiavimo rinktine jausmas
Susiję straipsniai
– Egle, Lietuvos rinktinės marškinėlius vilki jau bemaž du dešimtmečius. Jau 2008 metais su Lietuvos jaunių rinktine tapai Europos čempione, vėliau tapai svarbia ir Lietuvos moterų rinktinės žaidėja. Turbūt atstovauti savo šaliai, o ne klubui – visai kitas jausmas?
– Lietuvos rinktinė man visą laiką buvo dalykas, kurio aš niekada nekvestionavau. Nuo pat pirmų dienų, kai mane pakvietė į rinktinę, ir visą laiką, kai kviesdavo, niekada nebuvo „nenoriu“, „negaliu“ ar dar kažkokių kitų planų. Visą laiką su dideliu džiaugsmu, didele atsakomybe ir pasididžiavimu važiuodavau.
Kalbant apie jaunimo rinktines, kadangi Lietuvos čempionatuose sukdavomės, viena kitą pažinodavome, tai buvo tokia draugystė tarp mūsų merginų. O tie pirmi metai, kai atvykau į moterų rinktinę, jaučiausi šiek tiek keistai, nes ten buvo tikrai dideli vardai ir idealai, į kuriuos aš visą laiką žiūrėdavau.
Tuomet jau tikrai pajaučiau, kad kažką padariau, kai galiu žaisti tarp tokių krepšininkių. Tas pasididžiavimo jausmas peraugo jau tikrai į kažką dar daugiau.
– Paminėk tuos skambius vardus, kurie tau, tuomet jaunai merginai, pirmaisiais metais moterų rinktinėje paliko įspūdį?
– Tai – dabar mūsų štabe dirbanti Sandra Linkevičienė, tuo metu – Valužytė. Jos karjera tikrai buvo įspūdinga, ir man buvo labai nedrąsu, bet kartu labai laukiau, kada galėsiu su ja kartu žaisti. Labai džiaugiuosi, kad dar teko ir sezoną klubiniame krepšinyje su ja kartu žaisti Utenoje. Tai vienas iš tokių įsimintinų dalykų, kad dar galėjau su ja kartu žaisti.
Taip pat tuo metu buvo ir Eglė Šulčiūtė, kuri taip pat turėjo labai nuostabią karjerą. Ta pati Rima Valentienė. Visos tos senosios kartos krepšininkės. Labai džiaugiausi, kad kartu susitikome aikštėje, kartu gynėme Lietuvos garbę.
Kažkada buvai viena jauniausių Lietuvos moterų rinktinės žaidėjų, dabar – viena vyriausių ir labiausiai patyrusių.
Šitas skamba bauginančiai (juokiasi. Autoriaus past.).
– Be to, šiuo metu esi ir laikina rinktinės kapitonė. Turbūt patirtis ir tas statusas dar labiau įpareigoja?
Dėl kapitonės, tai čia net nereikia kalbėti, nes tikrai nesijaučiu kapitone. Laura Juškaitė yra kapitonė, aš tik šiek tiek ją pavaduoju. Bet dėl patyrimo – taip.
Dabar Lietuvos rinktinės stovykloje yra naujų, jaunų merginų, kurios pirmą kartą yra rinktinėje. Bandau padėti suprasti, kad ne visoms ta sistema yra vienodai aiški ir kad prie kiekvienos reikia prieiti. Ir su patarimais, ir, jeigu padaro klaidą, po to tyliai, ramiai prieinu, pasakau, kaip reikėtų padaryti. Tai šiek tiek jaučiu atsakomybę. Yra labai geras angliškas žodis „guide“. Nežinau, kaip lietuviškai pasakyti. Tiesiog nukreipti, padėti atrasti, kaip reikėtų visa tai daryti.
– Jaunos žaidėjos kaip tai priima?
– Labai maloniai. Padėkoja ir visa kita, nes visą laiką tai būna iš geros pusės, nes noriu joms padėti. Tikrai labai gražiai priima, matau, kad stengiasi ir padaro. Labai smagu.
Patirtis užsienyje: nuo šilumos Italijoje iki kultūrinio šoko Turkijoje
– Sportinį kelią pradėjai Klaipėdoje – baigei Vlado Knašiaus krepšinio mokyklą, aštuonis sezonus atstovavai tuometinei Klaipėdos „Lemminkainen“ ir „Fortūnos“ komandai, vėliau rungtyniavai Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Belgijoje, Turkijoje, Italijoje, Graikijoje, o galiausiai 2025–2026 metų sezoną pasiekei ir įspūdingiausią savo karjeros pergalę klubiniame krepšinyje – su Turkijos Mersino CBK komanda į viršų kėlei Europos taurės turnyro nugalėtojų trofėjų. Peržvelk visą savo karjeros kelią – koks jis, tavo asmenine nuomone?
– Aš sakyčiau, kad vienas iš įspūdingiausių momentų klubiniame krepšinyje – Eurolygos trečia vieta, iškovota su Italijos Skijo „Bretta Famila“ komanda.
Visa ta situacija, kaip mes iki jos atėjome, ir kokios svarbos buvo tas mano pataikytas paskutinių sekundžių pergalingas tolimas metimas. Manau, kad ten buvo įspūdingiausias mano karjeros epizodas.
Nemanau, kad daug kam karjeroje tenka turėti tokios svarbos metimą. Kad man taip teko, tikrai labai įspūdinga. Tai vienas ryškiausių mano karjeros momentų.
– Peržvelgus visą karjeros kelią, kas dar labiausiai įsiminė?
– Sakyčiau, kiekvieni metai turėjo savo. Ar tai būdavo kažkokie neigiami dalykai, kuriuos priimdavau kaip pamokas, ar labai daug pozityvo, kuris motyvuodavo. Negaliu taip išskirti, nes tikrai kiekvieni metai vis kažką duodavo ir formavo mane – kaip asmenybę, kaip žaidėją. Absoliučiai visapusiškai.
– Kokių kultūrinių skirtumų teko patirti skirtingose šalyse?
– Kultūrinių skirtumų tikrai buvo labai daug. Kaip minėjote, žaidžiau daugelyje šalių. Pagrindinis skirtumas buvo žaidžiant Europos klubuose – Čekijoje, Lenkijoje, Italijoje ir kitur, o didžiausias lūžis įvyko išvykus į Turkiją. Turkų mentalitetas ir tai, kaip jie suvokia daugelį dalykų, buvo didžiausias šokas.
Turkijoje žaidžiau, berods, ketverius metus. Turėjau labai geras komandos drauges, taip pat užsienietes, kurios labai padėjo, nes, sakau, Turkija yra kitokia šalis. Ne kiekvienam ji priimtina. Būna daug visokių niuansų – pasako viena, daro visai kita. Arba organizacinės kliurkos, daug vėlavimų. Turkijoje buvo didžiausias kultūrinis šokas, prie kurio turėjau adaptuotis. Bet kai supranti, kaip jie funkcionuoja, ir to tikiesi, tai visai smagi šalis žaisti.
– O buvo tokių momentų, kai mintyse sakei: „Ką aš čia veikiu? Noriu namo.“
– Manau, kad kiekvienais metais tas pats būna. Kiekvieną sezoną išvažiavus ateina toks taškas, kai būna nuovargio, streso. Kadangi aš visą laiką viena keliavau, tai šeimos ilgesys tikrai pasiekia tokį tašką, kai pradedi galvoti egzistencinius klausimus – ką aš čia veikiu? Bet galiausiai supranti, kad tai nėra vien tik darbas – tai yra tavo hobis. Ne kiekvienam tenka patirti ir gyventi taip, kaip aš gyvenu. Tada begalinis šeimos palaikymas, o jeigu dar netikėtai išpuola kelios dienos, kai gali grįžti namo, viskas susitvarko. Tada vėl su šypsena grįžti ir toliau dirbi bei gyveni.
– Kurioje šalyje buvo maloniausia gyventi, o kur prisitaikyti buvo sunkiausia?
– Maloniausia buvo Italijoje. Italija tikrai yra šalis, kurioje man labiausiai patiko žaisti. Vien todėl, kad labai myliu Italijos kultūrą, žmones, tą šilumą – ne tik oro, bet ir žmonių. Kiek teko susidurti su komandos draugėmis, su trenerių štabu, personalu, visi be galo nori padėti, labai šilti, visą laiką su šypsena. Italija tikrai yra ta šalis, kurią nuolat prisimenu kaip vietą, kur buvo gera žaisti.
Įspūdį paliko Italijos Skijo miestelis, kur buvo Eurolygos komanda. Ten gyveno labai daug vyresnio amžiaus žmonių. Kadangi miestelis labai mažas, jie puikiai žinojo moterų komandą. Kur eidavome, visą laiką su mumis sveikindavosi, norėdavo pakalbėti. Nors ne visada mokėjo anglų kalbą, kažkaip rankomis sugebėdavome susikalbėti. Visą laiką buvo labai geras ir šiltas kontaktas su žmonėmis.
Vėliau teko žaisti Romoje. Roma – jau visai kito kalibro miestas: turistinis, didžiulis, su didžiulėmis galimybėmis. Kai gaudavau laisvų dienų, nuolat eidavau į galerijas, muziejus ir stengdavausi patirti visą itališką gyvenimą. Man tai labai patiko. Todėl tikrai Italija yra ta šalis, su kuria siejasi geriausi atsiminimai.
– Turbūt gatvėje taip pat daug dėmesio sulaukdavai dėl savo ūgio? Juk visgi 198 cm.
– Aš gatvėje visur to dėmesio sulaukiu (šypsosi). Lietuvoje tas dėmesys būna tylus ir toks – nesuprantama, kas čia per ūgis. O Italijoje, ypač pietuose, jis labai pozityvus ir šiltas.
Labiausiai įdomu būna, kai pamato mane ir, ypač Lietuvoje, pirmas žvilgsnis nukrypsta į tai, ar esu su aukštakulniais (šypsosi).
– O šiaip turi aukštakulnių? Esi užsidėjusi kada nors, ar jau nebesidedi?
– Nėra man jokio poreikio. Jeigu vestuvės ar kažkas panašaus, yra labai gražių ir patogių batelių – ne aukštakulnių. Tai visiškai nestresuoju dėl tų dalykų.
Žemės drebėjimas ir ženklai iš viršaus
– Ar gali prisiminti kokį nors linksmiausią ar keisčiausią nutikimą iš legionierės gyvenimo? Kažką tokio, kas tikrai įsiminė – gatvėje, aikštėje, komandos viduje?
– Kažkaip pirmiausia į galvą ateina ne linksmas, o labiausiai stresinis nutikimas – žemės drebėjimas Turkijoje, Hatajuje. Tada mane kažkas iš aukščiau apsaugojo nuo galimo skaudaus likimo.
Iš klubo Turkijoje išvykau į Lietuvos moterų rinktinės langą, o kitą naktį įvyko žemės drebėjimas. Visas miestas sugriuvo, o visi mano daiktai liko name, kuris visiškai sugriuvo. Tai vienas labiausiai įsiminusių gyvenimo įvykių.
– Ar užsienio klubuose yra buvę kokių nors kuriozų – vėluojantys atlyginimai, ilgos kelionės, netikėtos gyvenimo sąlygos, neįprasti komandos vidaus įvykiai?
– Vėluojantys atlyginimai ir prastesnės sąlygos – taip, daug kur taip atsitinka. Kai galvoji apie idealų klubą, kuriame viskas tvarkinga ir tobula, tokių, manau, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Kiekviename klube būna organizacinių arba finansinių sunkumų. Manau, tokia yra profesionalios krepšininkės karjeros realybė. Norėtum tikėti, kad viskas vyksta idealiai, bet klubų, kuriuose taip yra, labai mažai. Net patys didžiausi klubai susiduria su šiomis problemomis.
Galiausiai tai priimi kaip normą, nors taip neturėtų būti. Arba priimi sprendimą kažką keisti, arba susitaikai, kad taip gali nutikti, ir gyveni toliau.
Būna keli geri sezonai, o paskui atsitinka kažkas, kas nėra tavo įtakos zonoje. Visko gali būti. Tas nuolatinis komandų keitimas ir išvykimai mane išmokė suprasti, kad visko gali atsitikti. Svarbiausia yra tavo reakcija į problemas. Ar tu save pamesi, ar susitaikysi ir toliau eisi bei sieksi savo tikslų.
– Tavo mama Asta taip pat buvo profesionali krepšininkė – atstovavo įvairioms jaunimo rinktinėms, žaidė ir pagarsėjusioje Klaipėdos „Žuvėdros“ komandoje. Viename interviu esi sakiusi, kad būtent mama ir pastūmėjo pasirinkti krepšinį.
– Taip, krepšinis vaikystėje man apskritai nebuvo įdomus, kur kas labiau traukė įvairūs šokiai. Vis dėlto mama nusprendė, kad nebūsiu labai puiki šokėja, kadangi buvau aukšta. Jos paskatinta ir pasirinkau šitą kelią.
Manau, kad ir šiandien taip yra – mergaitės nelabai nori eiti į krepšinį, nes draugės lanko kitą sporto šaką ir nenori prarasti tų draugystės ryšių. Sunkiai atranda krepšinį, bet jeigu atrandi ir dar pradeda sektis, tai tikrai užsikabini. Todėl ir pati, kai aplinkui turiu daug draugių, kurios jau augina mažus vaikus, stengiuosi parodyti, kad su krepšiniu viskas yra gerai.
– Kas pačiai buvo didžiausi autoritetai karjeros pradžioje?
– Kai tik pradėjau žaisti Lietuvos moterų lygoje su Klaipėdos „Lemminkainen“, labai gerai iki šiol prisimenu Marijampolės „Arvi“ komandos krepšininkę Dianą Razmaitę. Kažkodėl tai, kaip ji žaidė, kaip atrodė, kaip reaguodavo į situacijas, man labai įsiminė. Kai man buvo apie 15 metų, ji tikrai buvo vienas iš mano idealų.
– Kaip per tiek metų pasikeitė tavo pačios žaidimas? Ar šiandien aikštėje jautiesi kitaip nei karjeros pradžioje?
– Šimtu procentų. Jaudulio mažiau, pasitikėjimo daugiau, atsirado daugiau ramybės. Su metais pasikeitė ir fiziniai dalykai. Kai buvo 18 metų, galėjai be jokio apšilimo eiti į aikštę ir sužaisti geriausias rungtynes. Dabar labiau rūpinuosi savo kūnu – darau aktyvacijas, mobilizacijas, viską, kad tinkamai pasiruoščiau. Taip pat pradėjau geriau suprasti, kaip reikia žaisti. Nebūtina kiekvieną kartą eiti šimtu procentų ir save visiškai išsikrauti. Svarbu protingai atpažinti situacijas, ką ir kaip daryti. Sakyčiau, metai pridėjo ramybės ir išminties.
Apie lietuves talentes ir WNBA
– Praėjusį sezoną žaidei su dabartine WNBA žaidėja Laura Juškaite.
– Taip, taip, mano mylima draugė.
– Taip pat WNBA rungtyniauja ir dar viena Lietuvos rinktinės krepšininkė – palangiškė Justė Jocytė. Ar nestebina, kad dabar net dvi lietuvės žaidžia WNBA, kai ilgą laiką neturėjome nė vienos? Ir kas, tavo nuomone, lėmė tokį proveržį Lietuvos moterų krepšinyje?
– Manęs visiškai nestebina. Justė savo talentu nuo pat mažumės rodė, kad žais aukščiausiame lygyje. Ji jau labai anksti visiems signalizavo, kad bus viena geriausių žaidėjų. O Lauros kelias buvo visiškai kitoks – sunkiu darbu, užsispyrimu, žemaitišku charakteriu ji pasiekė tas pačias aukščiausias arenas.
– O pati kada nors svajojai apie WNBA?
– Mano didžiausia svajonė buvo Eurolyga. Apie WNBA nelabai galvodavau, nelabai ją ir žiūrėdavau. Daugiau sekdavau Eurolygą. Žaisti Eurolygos komandoje buvo mano svajonė, kurią pavyko išsipildyti.
– Ką gali pasakyti apie jaunąjį Lietuvos talentą Danielę Paunksnytę, kuri pateko į šių metų simbolinį Europos U20 čempionato penketą? Kokį įspūdį palieka jos žaidimas?
– Kaip tik stebėjau čempionatą Gargžduose. Tiek Danielė, tiek Sintija Aukštikalnytė, tiek Gabija Galvanauskaitė išsiskyrė savo talentu.
Kalbant apie Danielę, labiausiai žavi tai, kad būdama tokio jauno amžiaus ji jau demonstruoja ramybę ir užtikrintumą savo sprendimuose, net kritinėse situacijose, kai ją spaudžia dvi ar trys žaidėjos. Įtemptu rungtynių momentu ji sugeba išlikti labai rami ir pasitikinti savimi. Tai be galo žavi. Jeigu įdės daug darbo, nes vien talento neužtenka, tikrai gali tapti dar viena žaidėja, kuri rungtyniaus aukščiausiame lygyje.
– Vyrų krepšinyje tokio kalibro talento kelias dažniausiai aiškus – NCAA ir milijoniniai kontraktai. O kaip su atlygiu yra moterų krepšinyje?
– Lygiai taip pat – išvykstama į koledžą. Dėl kontraktų dydžių dabar nesu didelė specialistė. Faktas, kad vyrų kontraktai istoriškai yra gerokai didesni nei moterų. Ji taip pat gaus kontraktą, tik nežinau, kokio dydžio. Bet galimybių moterims tikrai yra.
– Vyrų krepšinyje agentai dažnai atlieka labai didelį vaidmenį – vilioja kontraktais jau nuo jaunų dienų. O kaip yra merginų krepšinyje? Ar labai anksti pradeda domėtis merginomis?
– Taip pat. Agentai stebi jaunas žaidėjas, kurios išsiskiria ir gali kažką pasiekti.
– Ar šiandien moterų krepšinis leidžia ramiai pragyventi ir dar susitaupyti ateičiai?
– Pasakysiu taip: jeigu krepšininkės svajonė yra žaisti aukštame lygyje, išvažiuoti iš Lietuvos, pažinti kitas kultūras, daug dirbti ir patekti į Eurolygos ar Europos taurės komandas, tada, kryptingai dirbant ir protingai tvarkantis finansus, tikrai galima gerai gyventi.
– Galima sakyti, kad šiandien merginos turi daugiau galimybių nei jūsų karta karjeros pradžioje?
– Šimtu procentų. Dabar jaunos žaidėjos išvyksta į Amerikos universitetus, gauna dideles stipendijas, gerus kontraktus. Mano laikais to tikrai nebuvo. Atsimenu, kad man buvo siūlymų vykti į JAV, bet tada būdavo apmokamos tik studijos.
Dabar yra ir Eurolygos kontraktai, atsiranda naujų projektų. Jeigu žaidėja turi talento ir daug dirba, šiandien tikrai gali daug pasiekti ir gauti gerus kontraktus.
– Minėjai, kad pačią kvietė studijuoti į Ameriką. Kodėl atsisakei?
– Tuomet pabijojau, nes nemokėjau anglų kalbos. Kai 2010 metais patyriau kryžminių kelio raiščių traumą, kaip tik buvau baigusi mokyklą ir įstojau į Klaipėdos universitetą. Baigiau universitetą, vadybos studijas, o po to jau išvažiavau pradėti legionierės karjeros.
– Kas pačiai padeda išlaikyti motyvaciją po tiek metų profesionaliame sporte?
– Kai supranti, kad myli tai, ką darai, atrandi savo rutiną. Nors ji ir griežta, bet aš joje atrandu savo džiaugsmą. Labai mėgstu tokią rutiną. Vasarą viskas atsipalaiduoja, todėl jau laukiu naujo sezono pradžios, kad galėčiau vėl grįžti į rutiną ir joje gerai jaustis.
2027 metų Europos čempionato svarba – milžiniška
– Ką galėtum palinkėti jaunoms merginoms, kurios svajoja apie profesionalios krepšininkės karjerą?
– Čia sunki tema. Labai norėčiau, kad būtų dar didesnis pasiekiamumas ir didesnis dėmesys moterų krepšiniui. Manau, kad artėjantis 2027 metų Europos čempionatas pasitarnaus šiam tikslui – parodys mergaitėms, koks gražus yra moterų krepšinis ir kiek daug jis gali duoti. Dabar ši idėja šiek tiek pasimetusi – mergaitės sportuoja, bet dažnai neturi motyvacijos ir idealų. Labai tikiuosi, kad čempionatas padės tai pakeisti.
– Kur pati save matai po kelerių metų? Gal svarstai apie trenerės, vadybininkės ar norėtum užsiimti kita veikla krepšinyje? Vis tiek anksčiau ar vėliau karjera baigsis...
– Tai labai sunkus etapas, nes visą laiką save matei kaip krepšininkę. Kai karjera baigiasi, turi iš naujo atrasti save ir suprasti, kas esi. Tų minčių jau yra. Manau, kad ne kiekvienas krepšininkas, baigęs karjerą, gali būti treneriu. Aš nemanau, kad galėčiau būti trenere. Po sportinės karjeros turiu minčių sukti kita linkme, bet kol kas jas pasiliksiu sau.
– Esi baigusi vadybą, galbūt tuo keliu ir eisi?
– Manau, kad komandos vadove ar vadybininke save tikrai matyčiau. Bet norėčiau pabandyti ir kažką visai tolimesnio nuo krepšinio, pažiūrėti, kur dar galėčiau save realizuoti.
– Pakalbėkime apie dabartinę Lietuvos moterų rinktinę. Jei reikėtų vienu sakiniu ją apibūdinti, koks tas sakinys būtų?
– Balansas. Jaunų ir patyrusių žaidėjų balansas. Turime labai gerą pusiausvyrą tarp žaidėjų, kurios jau sukaupusios daug patirties, ir tų, kurios tik pradeda savo kelią rinktinėje. Manau, kad būtent šis balansas mums labai padės – turime jaunystės proveržį, motyvaciją ir kartu brandą.
– Mūsų rinktinės jaunos žaidėjos noriai semiasi patirties iš senbuvių?
– Šimtu procentų. Matau, kokios jos imlios, kaip reaguoja į patarimus ir kaip iš karto bando juos pritaikyti. Tikrai tuo labai džiaugiuosi.
– Kokį tikslą keliate artimiausiam moterų rinktinės etapui?
– Eikime žingsnis po žingsnio. Šią vasarą turime labai gerą progą pradėti ruoštis 2027 metų Europos čempionatui – išbandyti jaunas žaidėjas, susižaisti, geriau pajusti viena kitą, suteikti jaunoms žaidėjoms postūmį ir motyvacijos. Manau, pagrindinis tikslas dabar ir yra sukurti tą tarpusavio ryšį.
– 2027 metų Europos moterų krepšinio čempionatas vyks Lietuvoje – Vilniuje ir Klaipėdoje. Pačiai, kaip tikrai klaipėdietei, kokius jausmus tai kelia?
– Labai džiaugiuosi. Atrodo, karjera jau artėja prie pabaigos, o dar turėsime galimybę žaisti Lietuvoje. O man, klaipėdietei, žaisti Klaipėdoje – išvis pasaka. Tai suteikia papildomos motyvacijos. Norisi pasirodyti kuo geriau, norisi, kad komandai sektųsi. Tokia proga pasitaiko tikrai nedažnai.
– Kokias matai rinktinės perspektyvas 2027 metų Europos čempionate? Ar tiki, kad namų sienos gali padėti Lietuvai pakartoti istorinį 1997 metų rezultatą, kai mūsų šalies moterų rinktinė, treniruojama Vido Gedvilo, į viršų kėlė nugalėtojų trofėjų?
– Tikrai tikiu. Praėjusiame čempionate pamatėme, kad galime drąsiai žaisti su stipriausiomis Europos komandomis ir niekuo joms nenusileidžiame. Dabar svarbiausia sustiprinti tarpusavio ryšį, geriau pajusti viena kitą. Manau, jeigu tą padarysime, galime pasiekti labai daug.
– Kokią reikšmę tokio lygio čempionatas Lietuvoje turi visam mūsų šalies krepšiniui?
– Milžinišką. Atvežti tokio lygio čempionatą į Lietuvą, kad šeimos su vaikais galėtų gyvai pamatyti aukščiausio lygio moterų krepšinį, yra didžiulė galimybė jas pritraukti į šį sportą. Labai tikiuosi, kad po čempionato, jeigu mums seksis ir skinsime pergales, mergaitės norės ateiti į krepšinį.
– Jei galėtum grįžti į savo karjeros pradžią, kokį vieną patarimą duotum jaunajai sau?
– Geras klausimas. Pasakyčiau – padaryti kiekvieną papildomą treniruotę. Po kiekvienos treniruotės pasilikti ir dar padirbėti. Kai esi jaunas, gal dar nesupranti, kiek tai gali duoti ateityje. Tai mano patarimas būtų – „do the extra step“ (lietuviškai – ženk dar vieną žingsnį).
– Ko palinkėtum Lietuvos moterų krepšiniui ateityje?
– Pergalių. Kuo daugiau pergalių. Su pergalėmis ateina žaidėjų pasitikėjimas, ateina mergaičių susidomėjimas, visa sistema tarsi užsikuria. Todėl tikrai palinkėčiau kuo daugiau pergalių.
– Ar pati dar turi neįgyvendintų sportinių svajonių?
– Taip. Didžiausia mano svajonė dabar – laimėti Europos čempionatą Lietuvoje. Tai šiuo metu yra pati didžiausia svajonė.