Savo kelionę po magišką bėgimo pasaulį ir potyrius Tarahumaros gentyje Ch.McDougallas aprašė knygoje „Gimę bėgti“. Ją Lietuvos bėgimo entuziastams ir norintiems pradėti bėgioti pristato „Obuolio“ leidykla, išleisianti keturis mėnesius „New York Times“ bestselerių sąraše išsilaikiusią knygą.
Artėjant vasarai ir maratonų fiestai portalas lrytas.lt su savo skaitytojais dalinasi ištraukomis iš Ch.McDougallo knygos „Gimę bėgti“. Čia galite ieškoti įkvėpimo.
***
Anai jau pakvipo finišo linija. Tuo laiku, kai Chuanas pasiekė Pusmėnulio pagalbos punktą prie septyniasdešimt dviejų mylių žymos, Ana jau buvo beveik padvigubinusi savo persvarą; ji pirmavo dvidešimt dviem minutėmis, ir buvo likę bėgti vos dvidešimt aštuonias mylias.
Tik tam, kad pasivytų, Chuanui būtų reikėję kiekvieną mylią įveikti minute greičiau, ir jis jau artėjo prie blogiausios įmanomos vietos tokiam eksperimentui – septynių mylių ilgumo asfalto ruožo.
Ana, būdama lenktynių asfaltuotais keliais ekspertė ir avėdama „Nike“ sportbačius su oro pagalvėmis, galėjo atpalaiduoti savo ilgas kojas ir pasiruošti skrieti. Chuanas, kuris niekad gyvenime neavėjo juodųjų sportbačių iki pirmos lenktynių dienos, turėjo įveikti nepažįstamą paviršių su namų gamybos sandalais.
Jo kojos tikrai gali nukentėti, – sušuko Chuano pagalbininkas televizijos komandai, kuri būriavosi šalia kelio. Vos Chuanas perėjo nuo neasfaltuoto tako prie kieto paviršiaus, jis sulenkė kelius ir sutrumpino žingsnį amortizuodamas smūgius į asfaltą įtemptais raumenimis. Iš tikrųjų jis taip gerai prisitaikė, kad apstulbęs pagalbininkas ėmė atsilikti, nebepajėgdamas jo prisivyti.
Chuanas pats vienas pasivijo Aną. Įveikė septynias mylias iki Žuvidės beveik per tiek pat laiko, kiek jam prireikė šį rytą, tada pasuko į kairę ir į taką, vedusį prie baisiojo Elektros linijos šlaito. Nemažai Ledvilio bėgikų bijo šio šlaito beveik tiek pat, kiek ir Vilties perėjos.
„Esu matęs, kaip žmonės sėdi šalia kelio ir verkia“, – dalijosi prisiminimais vienas Ledvilio veteranas. Bet Chuanas pasuko į jį, lyg būtų visą dieną laukęs tokios progos, bėgdamas aukštyn beveik vertikaliu nuolydžiu, kuris priverčia daugumą bėgikų spausti savo kelius žemyn prilaikant rankomis.
Priešais jį Ana jau artėjo prie viršūnės, tačiau buvo beveik užsimerkusi iš nuovargio, lyg negalėtų net pažvelgti į paskutinę šlaito atkarpą. Posūkis po posūkio, Chuanas visą laiką ją vijosi – kol staiga jis trumpam sustojo ir pradėjo šokčioti ant vienos kojos. Nepasisekė; vieno jo sandalo dirželis nutrūko, ir nebuvo kuo jo pakeisti. Kai Ana pasiekė kalno viršūnę, Chuanas prisėdo ant akmens patikrinti, kas likę iš dirželio. Jis iš naujo užsirišo sandalą ir pamatė, kad likę pakankamai dirželio prilaikyti sandalo padui ant kojos. Kruopščiai suraišiojo sutrumpėjusį dirželį ir žengė porą žingsnių norėdamas išbandyti. Galima bėgti.
Tuo metu Ana jau priartėjo prie finišo tiesiosios. Jai tebuvo likę vos dešimt mylių bėgti per purvyną, kuris juosė Mėlynąjį ežerą, o tada jau Šeštosios gatvės vakarėlių liūtų šauksmai nešte nuneš ją iki finišo linijos. Buvo jau po aštuntos vakaro, ir miškas aplink ją paskendo tamsoje – staiga kažkas išlėkė iš medžių tankumyno Anai už nugaros. Jis priartėjo taip greitai, kad Ana nespėjo sureaguoti; sustingo tako viduryje, iš netikėtumo negalėdama pasijudinti, kai Chuanas vienu žingsniu atsidūrė jai iš kairės, o kitu žingsniu grįžo į trasą, plevėsuodamas savo balta mantija šmėstelėjo pro šalį ir dingo tolumoje.
Jis visai neatrodė pavargęs! Rodėsi, kad jis tiesiog... linksminasi! Ana buvo tokia priblokšta, kad nusprendė pasitraukti. Ji buvo mažiau nei už valandos kelio nuo finišo linijos, bet taraumaro džiaugsmas, taip sužavėjęs Džo Vigilį, visiškai atėmė jai pasitikėjimą savo jėgomis. Štai ji iš paskutinių jėgų bando išlaikyti persvarą, o šis vyrukas, rodės, galėtų ją atimti kada panorėjęs. Tai buvo pažeminimas; dabar ji suprato, kad vos tik parodžius savąjį Karalienės Gambitą Chuanas ją pasirinko savo auka. Galiausiai vyras vėl privertė Aną bėgti, kaip tik laiku; Martimanas ir likusi taraumarų komanda sparčiai lipo ant kulnų.
Chuanas kirto finišo liniją 17:30, pagerindamas Ledvilio trasos rekordą dvidešimt penkiomis minutėmis. (Jis taip pat pirmasis nedrąsiai pralindo po juostos apačia užuot nutraukęs ją krūtine, nes niekad anksčiau nebuvo tokios matęs.) Ana baigė distanciją beveik pusvalandžiu vėliau, 18:06. Tuojau po jos Martimanas su savo užkeiktu keliu finišavo trečias, o Manuelis Luna ir likusieji taraumarai finišą pasiekė užimdami ketvirtą, penktą, septintą, dešimtą ir vienuoliktą vietas.
- Va čia tai bent lenktynės! – entuziastingai sušuko Skotas Tinlis (Scott Tinley) televizijos žiūrovams ir pakišo mikrofoną Anai Treison. Ji sumirksėjo nuo fotoaparatų blyksčių lyg ruošdamasi nualpti, bet puikiai atlaikė paskutinį kovos raundą.
- Kartais, – pasakė ji, – reikia moters, kad vyrai parodytų savo geriausią pusę.
Aha, ir priešingai, būtų atsakę taraumarai; Anos herojiškų pastangų dėka per vienas lenktynes įveikti visą komandą ilgų nuotolių specialistų, jos pačios Ledvilio maratono rekordas pagerėjo daugiau nei dviem valandomis, ir buvo pasiektas naujas moterų rekordas, kurio dar niekas nesumušė.
Lrytas.lt portalas skaitytojams pateiks aštuonias ištraukas iš Ch.McDougallo knygos „Gimę bėgti“.
